Komunija priimama ant liežuvio atsiklaupus


Oficialios popiežiaus liturginių apeigų tarnybos Romos liturgijos apeigų išaiškinimas.

Seniausias Komunijos dalinimo būdas tikriausiai buvo duoti tikintiesiems Komuniją į rankas. Vis dėlto liturgijos istorijoje matomas ir pakankamai greitai prasidėjęs šios praktikos keitimo procesas. Nuo Bažnyčios Tėvų laikų gimsta ir tvirtėja tendencija vis labiau riboti Komunijos dalinimą į rankas ir teikti pirmenybę jos dalinimui ant liežuvio. Tai nulėmė dvejopi motyvai: viena vertus, siekis kuo labiau išvengti Ostijos dalelių išbarstymo, kita vertus, skatinti tikinčiųjų pamaldumo realiam Kristaus buvimui sakramente augimą.

Paprotį priimti Komuniją ant liežuvio taip pat mini šv. Tomas Akvinietis, kuris teigia, kad Viešpaties Kūno dalinimas priklauso tik įšventintiems kunigams. Taip yra dėl įvairių priežasčių, tarp kurių Angeliškasis Daktaras taip pat mini pagarbą sakramentui, kurio „neliečia niekas, kas nėra konsekruota: todėl konsekruojamas korporalas, taurė, taip pat ir kunigo rankos, kad galėtų liesti šį sakramentą. Taigi niekam kitam nėra leidžiama jį liesti, išskyrus būtinus atvejus – jei jis kristų ant žemės ar esant kitokioms panašioms aplinkybėms“ (Summa Theologiae, III, 82, 3).

Ilgus amžius Bažnyčia visada bandė išreikšti Komunijos momento sakralumą ir aukščiausią prakilnumą, nuolat geriausiu būdu vystydama išorinius gestus, kurie skatintų didžiojo sakramentinio slėpinio suvokimą. Savo rūpestingoje pastoracinėje meilėje Bažnyčia siekia užtikrinti, kad tikintieji galėtų priimti Eucharistiją reikiamai pasiruošę, be kita ko, suprasdami ir vidujai apmąstydami realų buvimą To, kuris yra priimamas (plg. Šv. Pijaus X Katekizmą, nn. 628 ir 636). Tarp Komuniją priimančiųjų tinkamų pamaldumo ženklų Vakarų Bažnyčia nustatė taip pat buvimą atsiklaupus. Žymi šv. Augustino ištara, pakartota Benedikto XVI Sacramentum Caritatis, moko: „Niekas šio kūno [eucharistinio Kūno] tenevalgo, pirma jo nepagarbinęs, jo nepagarbindami nusidėtume“. (Enarrationes in Psalmos, 98,9). Atsiklaupimas išreiškia ir skatina šią būtiną adoraciją prieš priimant eucharistinį Kristų.

Šioje perspektyvoje tuomet kardinolas Ratzinger patikino, kad „Komunija pasiekia savo gilumą tik kuomet yra paremta ir apgaubta adoracijos“ (Introduzione allo spirito della liturgia, Cinisello Balsamo, San Paolo 2001, p. 86). Todėl jis teigė, kad „už praktiką atsiklaupti šventajai Komunijai byloja tradicijos šimtmečiai, ji yra ypač ekspresyvus adoracijos ženklas, labai tinkamas tikro, realaus ir substancialaus Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimo konsekruotoje ostijoje suvokimui“ (cit. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos laiške This Congregation, 2002 liepos 1: EV 21 n. 666).

Jonas Paulius II savo paskutinės enciklikos Ecclesia de Eucharistia n. 61 parašė:

Pripažindami Eucharistijai visą prakilnumą, kurio ji verta, ir rūpestingai stengdamiesi nepažeisti nė vieno jos matmens ir reikalavimo, rodome, jog iš tiesų suvokiame šios dovanos didybę. To iš mūsų reikalauja nenutrūkstama tradicija, kuri nuo pirmųjų amžių liudija krikščionių bendruomenę budriai saugojus šį „lobį“. Akinama meilės, Bažnyčia stengiasi perduoti būsimoms krikščionių kartoms nė kiek nepažeistą tikėjimą Eucharistijos slėpiniu bei mokymą apie tai. Rūpinimasis šiuo Slėpiniu niekada nebus perdėtas, nes „į šį sakramentą sutrauktas visas mūsų išganymo slėpinys.“

Tęsdamas savo Pirmtako mokymą nuo 2008 m. Dievo Kūno šventės Šventasis Tėvas Benediktas XVI dalina Viešpaties Kūną atsiklaupusiems tikintiesiems ant liežuvio. 


Kategorijos:

1 komentarai

  1. Anonimiškas3/27/2013

    daro taip, kaip ir visi Ortodoksai!

    AtsakytiPanaikinti