Kai Marijos–Nekaltojo Prasidėjimo apsireiškimo Lurde
dieną popiežius Benediktas XVI paskelbė visą pasaulį pribloškusią žinią apie
tai, kad jis atsisako šv. Petro sosto (nors ir pasilieka jo ypatingoje
tarnystėje, kaip vėliau paaiškino), tapo akivaizdu, kad gyvename ypatingu metu.
Ši nuojauta dar labiau sustiprėjo, kai kovo 13-osios vakare iš Siksto koplyčios
kamino pasklido balti dūmai ir netrukus sužinojome gaudium magnum („didį
džiaugsmą‟), kad turime popiežių Pranciškų. Tai pirmasis popiežius tokiu vardu
visoje Bažnyčios istorijoje. Natūralu, kad iškart pasipylė įvairiausi
vertinimai ir bandymai aiškintis kas yra tas 266-uoju Romos vyskupu ir
popiežiumi tapęs italų kilmės argentinietis, jėzuitas, Romos bažnyčios
kardinolas Jorge Maria Bergoglio (lietuviškai galėtume tarti Jurgis Marija
Bergoljo). Čia nesiimsime aptarinėti tos gausios informacijos, juolab kad
tikrai ne viską galime patikrinti, ne visą srautą visu šimtu procentų priimti
kaip tikrą ir neginčijamą tiesą. Tiesiog pabandysime pasvarstyti, ką mums sako
šie dviejų pirmųjų trečiojo tūkstantmečio popiežių pasirinkti vardai ir kaip
jie siejasi su abiem pontifikais.
Šv. Benediktas Nursietis gyveno V-VI a. sandūroje, t.y.
pirmojo krikščionybės tūkstantmečio viduryje. Tai buvo kilmingos Romos šeimos
palikuonis, kuris išgirdęs Viešpaties kvietimą, radikaliai pakeičia savo
gyvenimą ir atsisakęs pasaulio, pasirenka vienuolystę. Tačiau nuveikia kai ką
gerokai daugiau. Jis atėjo į pasaulį tuomet, kai senoji Romos imperija jau buvo
nustojusi egzistuoti (tuo metu estafetę perėmė „antroji Roma‟ – Bizantija) ir
jos didinga civilizacija išgyveno savo visiško griuvimo laikus. Tačiau šv.
Benediktas ne tik įkūrė savo vienuolyną (o greta jo moterų vienuolyną įkūrė ir
jo sesuo šv. Scholastika), ne tik realiai suformavo visą vienuoliją, ne tik
padėjo pagrindus visai Vakarų krikščionybės vienuoliškajai tradicijai. Jis
realiai pastatė tuos pamatus, ant kurių iškilo krikščioniška Vakarų kultūra ir
visa civilizacija. Jis itin vaisingai sujungė Kristaus Evangelijos žinią su
tuo, kas Romos (ir apskritai antikos) pasaulyje buvo geriausia. Šv. Benedikto
broliai savo vienuolynuose, kurie tapo savotiškomis Viešpaties ramybės oazėmis
ir žydinčiais sodais pavojingame ankstyvųjų viduramžių pasaulyje, kaupė ir kruopščiai
perrašinėjo ne tik Bažnyčios tėvų raštus, bet ir geriausius ir svarbiausius
Antikos autorių veikalus. Be kitų dalykų, jie iš esmės sudėliojo, pagrindė ir
išplėtojo mokymo bei ugdymo sistemą, kuri vaisingai veikė per visus viduramžius
ir padėjo pagrindus būsimiesiems universitetams, kuriuos plėtojo pirmiausia
domininkonai ir pranciškonai, bei Naujųjų laikų katalikiškai mokymo ir ugdymo
sistemai, kurią Naujaisiais amžiais išplėtojo jėzuitai ir pijorai.
Visa tai ir gerokai daugiau pasiekta pirmiausia dėl to,
kad šv. Benediktas į savo ir savo brolių gyvenimo ir būties centrą pastatė Opus
Dei – Dievo Darbą (kaip prisakė savo reguloje, „nihil Operi Dei praeponatur‟ –
„nieko tenebūna aukščiau už Dievo Darbą‟[1]). Tai yra,
liturgija, kuri yra paties Viešpaties Dievo darbas, Jėzaus malda Tėvui
Šventojoje Dvasioje[2],
skirta jo tautai pašventinti, o šv. Benedikto broliams ji tapo dar ir esmine
Viešpaties tarnystės mokykla („dominici schola servitii‟[3]). Šv.
Benediktas susistemino ir sutvarkė liturginių valandų tvarką (septynis kartus
per dieną ir vieną kartą naktį), kurios tradiciją puoselėjantys benediktinai
laikosi iki šiol, įskaitant ir psalmių išdėstymą. O jo mokinys, VI a. pab.
popiežius šv. Grigalius I Didysis, remdamasis šv. Benedikto principais, susistemino
ir sutvarkė kai kuriais aspektais apaštalo šv. Petro laikus siekiančią[4]
Romos rito Eucharistijos liturgiją, kurios esminiai elementai ir beveik viso
metų ciklo maldos ir giesmės bei jų sąsajos su atitinkamomis liturginėmis
šventėmis bei liturginiais laikotarpiais išliko bemaž nepakitusios Romos rito
ekstraordinarinėje formoje. Taigi, senasis Romos palikimas ir tradicijos
vaisingai susietas su Kristaus Gerąja naujiena ir apaštalų Tradicija, tuo būdu
padedant tvirtą pamatą ir statant tikėjimo namą ant uolos, o ne ant smėlio.
Popiežius Benediktas XVI savo vardo pasirinkimu
pirmiausia rodė į šį didį pirmojo tūkstantmečio šventąjį, visos Europos
globėją. Sykiu šiuo pasirinkimu jis paliudijo tvirtą sąsają su ilgaamže
Bažnyčios tradicija, tapdamas šešioliktuoju popiežiumi su tokiu vardu. Tokį
esmingai benediktinišką bei vaisingą ryšį su praeities palikimu ir tradicija
bei jo svarbą nūdienai pontifikas svariai suformulavo savo garsiojoje 2005 m.
gruodžio 22 d. kalboje Romos kurijai, kurioje jis išdėstė mokymą apie dvi
hermeneutikas – trūkio ir reformos arba atsinaujinimo tęstinume hermeneutikas.
Pirmoji – klaidinga, nors ji buvo plačiai įsigalėjusi Bažnyčioje po II Vatikano
susirinkimo (ir daug kur tebėra gaji). Antroji – ta, pagal kurią Bažnyčia
gyvena ir, kuria remiantis, tegalima teisingai aiškinti ir suprasti to paties
susirinkimo nutarimus Bažnyčios Tradicijos šviesoje. Taigi Benediktas XVI per
visą savo pontifikatą siekė atkurti suaižėjusį Bažnyčios ryšį su jos pačios
palikimu, itin turtingu tikėjimo kraičiu, su jos tradicija.
Lygiai taip pat viso jo pontifikato centre atsidūrė ir
minėtasis Opus Dei – „Dievo Darbas‟, liturgija. Viena vertus, savo asmeniniu
pavyzdžiu bei tikru ars celebrandi išmanymu jis palaipsniui keitė patį būdą,
kaip reikia laikyti naująsias Mišias (t.y. pagal Pauliaus VI novus ordo Missae bei
jo ir Jono Pauliaus II mišiolą aukojamas Mišias), pirmiausia pastatydamas
kryžių į altoriaus centrą bei šešias žvakes ir palaipsniui gražindamas daugelį
tradicinių dalykų, įskaitant ir esminį komunijos priėmimą atsiklaupus ir į
burną bei kaskartėmis aukodamas Mišias ad orientem, t.y. pasisukęs viena ir ta
pačia kryptimi su visais tikinčiaisiais „veidu į Viešpatį‟. Kita vertus, būtent
Benediktas XVI priėmė epochinį sprendimą – 2007 m. liepos, t.y. septinto
mėnesio septintąją dieną paskelbė savo garsųjį motu proprio Summorum Pontificum,
kuriuo jis iš esmės pradėjo liturginę reformą, primindamas dar pirmojo
tūkstantmečio pradžioje suvoktą tiesą „lex orandi, lex credendi‟, t.y. kaip
meldiesi, taip tiki, bei paskelbdamas, kad senoji tradicinė Romos rito
liturgija niekuomet nebuvo uždrausta. Tuo būdu jis ne tik vėl įgalino kiekvieną
Romos bažnyčios kunigą laisvai aukoti Šv. Mišias pagal senesniąją naudoseną
(pavadindamas tai ekstraordinarine Romos rito forma) arba pagal naująją tvarką
(ją įvardindamas ordinarine Romos rito forma), bet ir gražino visai Bažnyčiai
tuos didžiulius turtus, kurie ilgą laiką buvo nustumti į šalį bei sutaikė ją su
savo praeitimi. O kartu atvėrė kelią tolimesniam vaisingam Bažnyčios augimui,
kurio viena iš centrinių ašių tampa šis Dievo darbas, liturgija, toji „viršūnė,
į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir drauge šaltinis, iš kurio srūva visa jos
jėga‟[5].
Šv. Pranciškus Asižietis buvo jau antrojo tūkstantmečio
žmogus, kilęs tegu ir ne iš kilmingos giminės, tačiau iš turtingųjų miestiečių
sluoksnio. Panašiai kaip ir šv. Benediktas, jis irgi išgirdo Viešpaties balsą
ir šis kvietimas jį paskatino lygiai taip pat radikaliai pakeisti savo gyvenimą
ir taip pat radikaliai atsisakyti šio pasaulio malonumų. Iš kitos pusės,
skirtingai nuo šv. Benedikto, kuris atsiribojęs nuo pasaulio kūrė Dievo
karalystės oazes, šv. Pranciškus su savo broliais visiškai nuo pasaulio
neužsidarė, o ėjo į jį elgetaudami ir skelbdami Kristaus evangeliją. Taip šv. Pranciškus pradėjo naują vienuolystės tradiciją ir davė pasauliui naują šventumo pavyzdį. Asyžiaus neturtėlis savo kelią pradėjo išgirdęs Kristaus paraginimą
eiti ir atstatyti Jo Bažnyčią, kuri griūva. Iš pradžių tai supratęs tiesmukai
ir ėmęsis Porciunkulės bažnytėlės projekto (kaip pasakytume mūsų laikais),
neilgai trukus suvokė, kad jam buvo pavesta gerokai daugiau. Ir jis tą naštą
nuolankiai priėmė ir nešė, prieš savo
kelio pabaigą gaudamas ypatingą Dievo dovaną ir atlygį – šventąsias mūsų
Viešpaties Jėzaus Kristaus stigmas. Ar atsilepdamas į Viešpaties pašaukimą ir
pradėdamas savitą, naują kelią jis atmetė senąją Tradiciją? Jokiu būdu. Jis ją
tęsė. Šventoji liturgija, Eucharistijos auka buvo jo ir jo brolių gyvenimo
centre. Net ir radikaliai ir visiškai atsisakęs bet kokio turto, jis vis dėlto
pabrėžė, kad visi liturginiai rakandai, naudojami Viešpaties Kūno ir Kraujo
aukai, turi būti „tam visiškai tinkami‟[6]; taip pat
reikalavo, kad „Švenčiausias Sakramentas būtų garbinamas, šlovinamas ir
laikomas brangiose vietose‟[7].
Pranciškonai nuo pat pradžių rėmėsi ir senąja Romos tradicija. Romos kurijos
liturgija tapo ir pranciškonų liturgija, ir su ja jie ėjo apaštalaudami po visą
tuometinį pasaulį. Taigi šv. Pranciškaus gyvenimo centre – radikali meilė
Dievui ir meilė artimui iki visiško savęs atsisakymo, žemiškųjų turtų
atsižadėjimo, ir iš to kylantis rūpestis žmonėmis, ypač pačiais
neturtingiausiais. Tačiau neatmetant, o perimant ir toliau plėtojant Bažnyčios
tradiciją.
Popiežiui Pranciškui šio šventojo vardas ir pavyzdys yra
brangus. Kad pasirinko tokį vardą, turėdamas omeny būtent Asyžiaus neturtėlį,
popiežius patvirtino kovo 16 d. susitikime su pasaulio žiniasklaidos atstovais.
Taigi, ką jis galvoja, ką žada, kaip ir kiek jis seks šv. Pranciškaus pėdomis?
Netrukus pamatysime. Kol kas trumpai peržvelkime pirmuosius popiežiaus
žingsnius, pamokslus ir kalbas.
Jau pirmuoju savo pasirodymu Šv. Petro bazilikos balkone
jis susirinkusią minią patraukė savo paprastumu ir kone familiarumu, su visais
kasdieniškai pasisveikinęs „labas vakaras‟. Tačiau iškart po to sekė tradicinės
katalikiškos maldos už pasitraukusį popiežių Benediktą. Visi stebėję šią trumpą
ceremoniją atkreipė dėmesį, kad prieš suteikdamas pirmąjį apaštališkąjį
palaiminimą, jis paprašė visų susirinkusiųjų tyloje pasimelsti, kad Viešpats ir
jį palaimintų. Galime prisiminti, kad ir Benediktas XVI savo pirmajame žodyje
po konklavos taip prašė visų melstis už jį. Jau po palaiminimo popiežius
Pranciškus su visais vėl taip pat paprastai atsisveikino, pasakęs, kad kitą
dieną eis pasimelsti Dievo Motinai.
Šį pažadą jis įgyvenimo iš karto kitos dienos ryte,
paprastai, be jokios palydos su vienu limuzinu atvykdamas į seniausią Romoje ir
pasaulyje Švč. M. Marijai dedikuotą bažnyčią, baziliką Santa Maria Maggiore,
kur saugoma viena seniausių Marijos ikonų, pasak padavimo nutapytų paties
evangelisto Luko. Akivaizdu, kad popiežiaus Pranciškaus gyvenime Marija užima
ypatingą vietą. Reikšminga ir tai, jog šioje bazilikoje jis dar aplankė ir
meldėsi prie to altoriaus, prie kurio pirmąsias savo Mišias aukojo Jėzaus
draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola, bei sustojo pasimelsti prie popiežiaus
šv. Pijaus V sarkofago. Tiek vienas, tiek kitas šventasis buvo vieni svarbiausių katalikiškos kontrreformacijos įkvėpėjų ir įgyvendintojų. Pijus V įgyvendino
vieną reikšmingiausių Romos liturgijos reformų, kurios esmė buvo ne kokie nors
esminiai pakeitimai, bet senosios grigališkosios tradicijos tąsa, jos pagrindu
sukuriant vieningą liturgijos formą visai Romos katalikų bažnyčiai.
Tą pačią dieną aukodamas pirmąsias Mišias konklavoje
dalyvavusiems kardinolams, popiežius Pranciškus pasakė savo pirmąjį trumpą, bet
svarų pamokslą. Aiškindamas Mišiose skaitytus Šv. Rašto skaitinius, jis išdėstė
tris svarbiausius uždavinius. Pirma, leistis į kelią Dievo šviesoje ir
akivaizdoje, keliauti ir būti tokiems nepriekaištingiems, kokių mūsų nori
Dievas. Antra, statyti Bažnyčią ant gyvų akmenų, ant to kertinio akmens, kuris
yra pats Kristus. Trečią išpažinti, nes kaip pastebėjo pontifikas, me galime
keliauti, kiek tik norime, ir statyti, ką tik norime, tačiau jeigu
neišpažinsime Jėzaus Kristais, tuomet nieko nebus. Tebūsime eilinė
nevyriausybinė organizacija, o ne Bažnyčia. Tai centrinė misija ir pareiga,
nes, kaip popiežius priminė Léono Bloy žodžius, „kas nesimeldžia Viešpačiui,
tas meldžiasi velniui‟. Viso to ašis yra Kristaus Kryžius, nes „jeigu keliaujame be Kryžiaus, jei statome
Bažnyčią be Kryžiaus, jei išpažįstame Kristų be Kryžiaus – net ir būdami
vyskupai, kunigai, kardinolai ar popiežiai – mes nesame Kristaus mokiniai‟. Tam tikra prasme, šį pamokslą galimą būtų vertinti ir
kaip būsimąją popiežiaus programą.
Kita vertus, nemažai kas kelia klausimą, ar popiežius
Pranciškus tęs popiežiaus Benedikto XVI pradėtus darbus, ypač išreikšdami tam
tikrą susirūpinimą dėl liturgijos dalykų. Kai kurias įžvalgas suteikia jo
kalbos susitikimuose su kardinolais ir su žiniasklaida. Tiek viename, tiek
kitame jis priminė esminius popiežiaus Benedikto mokymo dalykus. Įsimintina
susitikime su žurnalistais Pranciškaus ištarta frazė, kad Bažnyčia gyvuoja tam,
kad skleistų žinią apie Tiesą, Gėrį ir Grožį „asmenyje‟. Tai išties susišaukia
su popiežiaus Benedikto puoselėtomis vertybėmis. Tikėtina, kad tai nėra
paprasti reveransai buvusiam pontifikui.
Taigi, Benediktas ir Pranciškus. Pirmojo krikščionybės
tūkstantmečio šventasis, padėjęs pagrindus, ir antrojo tūkstantmečio šventasis,
parodęs naujus kelius. Abu iš naujo pašaukti pradėti trečiąjį Bažnyčios
tūkstantmetį, ir pradėti jį paradoksaliai vienas po kito, bet kartu. Tad
leiskimės į šį kelią, laikydamiesi popiežiaus Benedikto padėtų pagrindų ir
jungdamiesi prie popiežiaus Pranciškaus maldos į Šventąją Dvasią, kad ji, Švč.
Mergelės Marijos, mūsų Motinos, užtarimu suteiktų mums tą malonę, „keliauti,
statyti, išpažinti Jėzų Kristų Nukryžiuotąjį‟. Tebūnie taip.
[1] Šv. Benedikto regula, XLIII.
[2] Plg.: Katalikų bažnyčios katekizmas
(KBK), §1073.
[3] Šv. Benedikto regula, Prologas.
[4] Plg.: pop. Benedikto XVI 2013 m.
vasario 8 d. kalba Romos seminaristams.
[5] II Vatikano susirinkimo liturginė
konstitucija Sacrosanctum Consilium, 10.
[6] Šv. Pranciškaus Laiškas visiems
dvasininkams
0 komentarai