Jonas Vilimas. Apie muziką ir Bažnyčią (I)

Skaitytojui tokia antraštė galbūt pasirodys keista ar net kiek drastiška. Kodėl autorius taip keista atskiria du dalyku – muziką ir Bažnyčią? Ar apskritai taip galima kelti klausimą? Ar galima tai atskirti? Juk beveik visose bažnyčiose bent jau sekmadieniais ir švenčių dienomis būtinai skamba vienokia ar kitokia muzika. Juk iškilmingos mišios, iškilminga Eucharistijos auka be muzikos, atrodytų, neįmanoma, ji tarsi netenka iškilmingumo. Ir vis dėlto, muzika, kuri skamba mūsų dienomis bažnyčiose neretai verčia abejoti, ar visuomet skamba išties ta tinkama muzika tokiai iškilmingai ir šventiškai aplinkai, ar iš tiesų tokia muzika gali ir turi skambėti liturgijoje, ar didelė giesmių įvairovė „atveria dangaus vartus“, ar reikia nuolat kažko nauja, ar reikia vien tik vadinamų tradicinių giesmių, o gal daug geriau, kad skambėtų jaunimo grupių atliekamos dainos su gitaromis, etc. 

Tiesą sakant, gali kilti ir dar daugiau visokių klausimų apie muziką bažnyčioje, apie dabartinę jos situaciją, įvairius teigiamus ir neigiamus aspektus, tačiau pradžiai reikėtų aptarti patį svarbiausią – liturgijos aspektą. Kadangi muzika, kuri skamba bažnyčiose (išskyrus tuos atvejus, kai jose vyksta koncertai), pirmiausia skirta atlikti liturgijos metu. Be to, būtent menkas liturgijos esmės ir prasmės supratimas dažnai lemia netinkamą muzikavimą jos metu.

Tad pirmiausia, kas yra liturgija? Paviršiniu lygmeniu liturgija, kuri senovės Graikijoje reiškė tiesiog viešą visuomenės gerovei skirtą darbą ar ilgesnę veiklą, yra tiesiog krikščioniškų apeigų, ceremonijų, maldų, giesmių ir specialių ritualinių veiksmų visuma. Tam tikra konkreti, per amžius susiklėsčiusi liturginė forma ir apeigų sistema vadinama ritu. Pavyzdžiui, skiriamas bizantiškais, lotyniškasis, ambraziejiškasis, o vėlyvojoje Antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais gyvavo dar ir gališkasis, mozarabiškasis ritai. Skiriami kai kurių vienuoliškų ordinų ritai, pvz. benediktiniškasis, cisternų, dominikonų, etc.

Tačiau ši apeigų visuma iš tiesų išreiškia daug gilesnę tikrovę. Pirmiausia, tai šventas veiksmas , nes būtent liturgijoje pats „Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausias Kunigas, savo bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų atpirkimo darbą“ . Kitaip tariant, tai nėra vien tik mūsų, žmonių pamaldus veiksmas. Liturgija atspindi gerokai gilesnę, sakralinę ir net kosminę tikrovę . Joje mes ne tik dalyvaujame „Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje“ . Joje ir per ją, ypač Eucharistijoje, mes dalyvaujame pačioje dangiškoje liturgijoje, kartu su angelų ir šventųjų miniomis. Taigi, liturgijoje veikiame ne tik mes, kaip Bažnyčios nariai, bet ir pati Šventoji Dvasia – „Naujosios Sandoros sakramentų kūrėja“ . Joje, ypač Eucharistijos liturgijoje , mes minime ir švenčiame tikrąją Kristaus auką (tik jau nekruvinu pavidalu), kuri drauge yra tobulas Dievo garbinimas ir malda. Pasak popiežiaus Benedikto XVI – tai „atviro dangaus garbinimas <...> o Eucharistijos šventimas, reiškia tokį atvirumą, kuriame šlovinimas ir garbinimas sujungia dangų ir žemę, ir kurį įgalina būtent Kristaus Kryžius ir Prisikėlimas“ .

Taigi, būdama tokių didžių dalykų atspindys, reiškėja ir tikrovė, liturgija savimi išreiškia ir atlieka dar vieną svarbią paskirtį – ji ypatingu būdu nuolat išpildo ir gaivina krikščioniško tikėjimo tiesas. Dar daugiau, jau Bažnyčios tėvų laikais išsikristalizavo labai aiškus šio jos aspekto suvokimas, taikliai išreikštas sparnuota lotyniška fraze – lex orandi, lex credendi, „maldos [paž. meldimosi] įstatymas yra tikėjimo įstatymas“, t.y. kaip meldžiamės, taip ir tikime. Tuo būdu, liturgija ir tikėjimas yra labai glaudžiai tarpusavy susiję ir vienas nuo kito priklauso. Todėl būtina tvirtai ir tiksliai laikytis liturgijos normų ir reikalavimų, nenukrypstant į tariamai „kūrybiškus“ tačiau neretai jos esmę ir prasmę iškreipiančius dalykus. Nuolat prisimintina, kad liturginės apeigos nėra privatūs, bet vieši Bažnyčios veiksmai .

Kokia vieta liturgijoje tenka muzikai? O gi viena svarbiausių. Pradžiai užtektų paminėti, kad jau pačioje Biblijoje – tiek Senajame, tiek Naujajame testamente giedojimui, muzikui skiriamas nemažas dėmesys. Jau nekalbant apie tai, kad dvi ST knygos (Giesmių giesmė ir ypač Psalmynas) yra tiesiogiai susijusios su muzika, pats žodis „giedoti“ (su išvęstiniais „giedojimu“, „giesme“ ir pan.) ST sutinkamas 309, o NT – 36 kartus . Psalmių giedojimas, pritariant įvairiais muzikos instrumentais užėmė itin svarbią vietą Jeruzalės Šventyklos apeigose. Jas ir kitas giesmes giedojo ir pats Jėzus Kristus su savo mokiniais. Pavyzdžiui, Mato ir Morkaus evangelijose randame identiškas eilutes apie tai, kad pasibaigus Paskutinei vakarienei, „pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Apaštalo Pauliaus laiškuose girdime raginimą kalbėtis „himnų, psalmių ir dvasinių giesmių žodžiais“, giedoti ir šlovinti Viešpatį (plg Ef 5,19; Kol 3, 16). Ir po-apaštaliniais laikais, pirmaisiais persekiojamos krikščionybės amžiais, giesmė ir giedojimas yra neatsiejama krikščioniškų maldos susibūrimų dalis, ilgainiui tampanti integralia ir būtina liturgijos savastimi. O IV a. (būtent tuomet krikščionybė Romos imperijoje legalizuojama (313 m.) ir šimtmečio pabaigoje tampa oficialia imperijos religija) sutinkame išplėtotas giedojimo formas. Galima drąsiai sakyti, kad mažų mažiausiai nuo šio laikotarpio liturgija tiesiogiai ir glaudžiai persipina su muzika. Toks muzikinis liturgijos pobūdis jau seniausiais laikais davė nemažų vaisių – tikėjimą giedančiose bažnyčiose atrasdavo neviena paklydusi siela; pavyzdžiui, šv. Augustinas galutinai atsivertė Milano katedroje išgirdęs darnų tikinčiųjų giedojimą, o vėliau savo Išpažinimuose prisipažino: „kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausi, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis“ .

Jau šioje ankstyvojoje liturgijoje užsimezgė itin glaudus giedojimo ir visų liturginių veiksmų ryšys. Giedamos buvo ne tik atskiros giesmės, bet ir visos maldos bei skaitiniai (tokia itin iškilminga forma išlikusi ir katalikų liturgijoje, ypač, kuomet giedamas grigališkas choralas; o, pvz, ortodoksų liturgija be tokio ištisinio giedojimo apskritai neįmanoma). Viso to ištakos –pagarbumas Šventajam Raštui ir ypatingas jo skaitymo būdas, išaugęs į giedojimą. Iš tiesų, katalikų liturgijos pagrindu dar vėlyvojoje Antikoje ir ankstyvaisiais Viduramžiais tampa psalmių giedojimas – juo pagrįstos liturginės valandos (kurios buvo vadinamos „dieviškąja tarnyste“ – Officium divinum); o atskiros jų ir kitų biblinių tekstų eilutės tapo daugelio psalmių priegiesmių (arba antifonų) ir mišių giesmių tekstais. Apskritai Šventraštis yra ta versmė, iš kurios visų laikų krikščionys sėmėsi ir semiasi ne tik tikėjimo, bet ir įkvėpimo meninei ir šiuo atveju muzikinei kūrybai. Pastebėtina, kad pastarąją itin aukštai visuomet vertino Bažnyčios magisteriumas, teigdamas, kad „muzikinė visuotinės Bažnyčios tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranašesnis už kitas meno formas, svarbiausia dėl to, kad žodžiais įprasminta šventa giesmė yra būtina arba papildanti iškilmingos liturgijos dalis“ . Nes iš tiesų, giedojimas ir muzika siekia to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius .

Prieš baigdami šias įvadines pastabas apie muziką ir jos santykius su Bažnyčia bei liturgija ir prieš pereidami prie detalesnės istorinės ir muzikinės šių dienų situacijos apžvalgos, kurią pateiksime būsimuose straipsniuose, trumpai įvardinkime kriterijus, kurie apibūdina gerą ir tinkamą bažnytinę muziką, tokią, kuri tuo ypatingu būdu išaukština ir pačią liturgiją, krui, kaip minėjome, mistiniame Kristaus kūne sujungia žemę su dangum, pasitelkdami Bažnyčios mokymo nuostatas išreiškiančias pop. Šv. Pijaus X mintis . Taigi, pirmiausia, ši muzika turi pasižymėti tomis savybėmis, kuriomis pasižymi ir pati liturgija – ji turi alsuoti šventumu ir turėti labai gerą formą, kas savo ruožtu laiduos trečią būtiną tokios muzikos savybę – universalumą arba visuotinumą. Šios trys savybės – šventumas, gera meninė forma ir universalumas – yra tos trys svarbios savybės, kuriomis turėtų pasižymėti visa bažnyčioje liturgijos metu skambanti ir ją išreiškianti bei puošianti bei išaukštinanti muzika. Kaip visa tai skleidėsi amžių bėgyje ir kaip galbūt skleisis ateityje, aptarsime kituose mūsų rašiniuose.

Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Ateitis“.