Guido Marini. Liturgijos dvasia (V)

Šventoji ar liturginė muzika

Be abejonės, svarstymas, siekiant save autentiškai pristatyti liturgijos dvasioje, negali tyliai apeiti šventosios ar liturginės muzikos.

Apsiribosiu tik nedideliu pastebėjimu, kuris padės nustatyti diskusijos kryptį. Susimąstome, kodėl Bažnyčia savo (daugiau ar mažiau naujausiais) dokumentais primygtinai reikalauja tam tikros muzikos ir giedojimo, derančio su liturginiu šventimu. Jau Tridento Susirinkimo laikais į kultūrinį konfliktą įsikišo Bažnyčia, atkurdama normą, pagal kurią bažnytinį tekstą atitinkanti muzika turėjo pirminę svarbą, ribojant instrumentų naudojimą ir aiškiai atskiriant pasaulietišką muziką nuo bažnytinės. Bažnytinė muzika neturi būti suprantama kaip grynai subjektyvus išsireiškimas. Ji yra siejama su Biblijos ar tradiciniais tekstais, kuriuos reikia giedoti celebravimo metu. Vėliau popiežius Šventasis Pijus X įsikišo panašiu būdu, siekdamas pašalinti operinį dainavimą iš liturgijos ir parinko grigališkąjį giedojimą bei polifoniją liturginės muzikos standartu, kad liturginė muzika turėtų išskirtinumą  nuo religinės muzikos apskritai. Antrasis Vatikano Susirinkimas nedarė nieko, tik patvirtino tą patį standartą, tai yra kaip ir naujausi autoritetingi Magisteriumo dokumentai.

Kodėl Bažnyčia primygtinai siūlo konkrečias formas kaip bažnytinės ar liturginės muzikos standartus, kas išskiria tokią muziką iš kitų muzikos formų? Kodėl grigališkojo choralo giesmė ir klasikinė bažnytinė polifonija tapo formomis, kuriomis reikia vadovautis, kurių šviesoje liturginė ir net populiarioji muzika turėtų būti kuriama šiandien? 

Atsakymas į šiuos klausimus slypi tame, ką mes siekėme įrodyti kalbėdami apie liturgijos dvasią. Tai šios muzikos formos su savo šventumu, savo dorybe ir universalumu, kai tikroji liturginė dvasia virsta natomis, melodija ir giedojimu, veda į švenčiamo sakramento adoraciją, skatina tikrąjį ir integralų dalyvavimą, padeda klausytojui suprasti šventą žodį ir esminį Dievo veikimo Kristuje pirmumą ir galiausiai leidžia muzikai tobulėti, kas glaudžiai siejama su Bažnyčios gyvenimu ir jos paslapties kontempliacija. 

Leiskite paskutinį kartą pacituoti kardinolą J. Ratzinger: „Gandhi mini tris kosmoso „gyvybės sritis“ ir pažymi, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras specifinis egzistavimo būdas. Žuvys gyvena vandenyje, jos yra tylios. Gyvūnai gyvena žemai ant žemės, jie loja ir riaumoja. O paukščiai, kurie gyvena danguje, gieda. Jūrai pritinka tyla, riaumojimas – žemei, o giedojimas priklauso dangui. Tuo tarpu žmogus turi dalį visuose trijuose, nes savyje talpina ir jūros gelmes, ir žemės naštą, ir dangaus aukštybes. Todėl jis turi visus šiuos tris bruožus: tylą, riaumojimą ir giedojimą. Šiandien... mes matome, kad netekusiam transcendencijos žmogui belieka tik riaumojimas, nes jis trokšta būti žeme ir niekuo daugiau, todėl stengiasi dangų ir jūras paversti savo žeme. Tikroji liturgija, visų šventųjų bendravimo liturgija, jam sugrąžina visą jo pilnatvę. Ji dar kartą išmoko jį tylos ir giedojimo, atverdama jame vandenynų gelmes bei išmokydama jį skraidyti – angelų egzistencijos.

„Keldama širdis“ tikroji liturgija vėl leidžia žmoguje suskambėti palaidotai giesmei. Iš tikrųjų dabar jau galime sakyti, kad tikroji liturgija gali būti atpažįstama iš to, kad ji išlaisvina iš kasdienybės veiklos ir atstato mumyse ir gelmes, ir aukštybes: tylą ir giedojimą. Tikroji liturgija yra atpažįstama kaip tik iš to, kad ji yra kosminė ir neapribota grupė. Tikroji liturgija gieda kartu su angelais, tikroji liturgija tyli kartu su besilaukiančiomis visatos gilybėmis. Ir kaip tik tokiu būdu tikroji liturgija išgano žemę.“ (vertimas iš italų kalbos)

Čia norėčiau reziumuoti mūsų aptarimus. Jau keletą metų Bažnyčios sluoksniuose  girdimi balsai, kalbantys apie liturgijos atsinaujinimo poreikį. Apie būtinybę judėjimo, kažkuo panašaus į vieną tų, kuris tapo pagrindu Antrojo Vatikano Susirinkimo skatintai reformai ar labiau dar vieno žingsnio pirmyn į tikrosios liturgijos dvasios suvokimą ir jos šventimą. Tikslas būtų tęsti liturgijos reformą, pradėtą Tėvų susirinkime, tačiau ne visada praktiškai sėkmingai įgyvendintą.

Be abejonės, šiame liturgijos atsinaujinime mes, kunigai, turime susigrąžinti lemiamą vaidmenį. Su mūsų Viešpaties ir Švenčiausios Mergelės Marijos, visų kunigų Motinos, padėjimu šis tolesnis reformos vykdymas taip pat gali tapti mūsų nuoširdžios meilės liturgijai, atsidavimo Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui vaisiumi.

Išversta kun. Alionido P. Budriaus rūpesčiu  

Šaltiniai: Aukščiausiojo Pontifiko liturginių šventimų ofisas, Novus motus liturgicus