Vienuolinio gyvenimo pamatai (IV)

Jono Pauliaus II posinodinės apaštalinės adhortacijos „Vita consecrata“ ištrauka ir Archė komentaras.

In Spiritu: Šventosios Dvasios pašvęsti

19. "Skaistus debesis apsiautė juos" (Mt 17,5). Įžymi dvasinė Atsimainymo interpretacija šį debesį laiko Šventosios Dvasios atvaizdu: "Tota Trinitas apparuit: Pater in voce, Filius in homine, Spiritus in nube clara"[1] (Šv. TOMAS AKVINIETIS, Summa Theologiae III, 45, 4, ad 2).

Kaip visas krikščioniškasis gyvenimas, taip ir pašaukimas pašvęstajam gyvenimui glaudžiai susijęs su Šventosios Dvasios veikimu. Tai Ji per ištisus tūkstantmečius skatina vis naujus žmones pajusti tokio svarbaus pasirinkimo žavesį. Šventosios Dvasios paveikti, jie tartum išgyvena pranašo Jeremijo patirtį: "Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, - aš leidausi suvedžiojamas" (Jer 20,7).

Tai Dvasia sužadina troškimą tobuliau atsiliepti; Ji ugdo tokį troškimą, brandina pozityvų atsakymą ir palaiko ištikimą jo vykdymą; Ji formuoja ir modeliuoja pašauktųjų dvasią, daro juos panašius į skaistų, beturtį ir paklusnų Kristų bei skatina imtis Jo misijos. Leisdami Dvasiai vadovauti jų nuolatiniam apsivalymo darbui, jie diena iš dienos vis labiau tampa asmenimis, suformuotais pagal Kristaus pavyzdį, ir pratęsia istorijoje ypatingą prisikėlusiojo Viešpaties buvimą.

Bažnyčios Tėvai labai įžvalgiai suvokė šį dvasinį kelią ir pavadino jį philocalia, tai yra dieviškojo grožio, kuris yra dieviškojo gerumo spinduliavimas, meile. Asmuo, kurį Šventosios Dvasios galia palengva veda į visišką supanašėjimą su Kristumi, atspindi tos nepasiekiamos šviesos atšvaitą ir, keliaudamas žemėje, siekia šio neišsemiamo šviesos šaltinio. Taip pašvęstasis gyvenimas tampa nepaprastai stipria Bažnyčios - Sužieduotinės išraiška. Bažnyčios, kuri, Šventosios Dvasios vedama, atkuria savyje Sužieduotinio bruožus ir pasirodo prieš Jį be "jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventa ir nesutepta" (Ef 5,27).

 (Vita consecrata, 19)

ARCHĖ komentaras. Vienuolinio gyvenimo idealas yra Dievo troškimo įkūnijimas ir išraiška. Philein kalos – reiškia mylėti grožį. Tai – Dievo, Vienintelio Gėrių gėrio, grožis. Dievą patiriame sieloje Šventosios Dvasios galia būtent kaip Grožį. Šis Grožis ir kartu Malonė įsikūnija mumyse per maldingąją dorybių praktiką. Taip atkuriamas ne tik gražaus žmogaus – Dievo paveikslas manyje, bet ir Sužieduotinės, Dievo nuotakos, paveikslas mumyse. Mat sulig Šventosios Dvasios malone mums padovanojamas nesukurtasis Amžinybės  apsiaustas, deramas koinonia, t.y. amžinajai bendrystei su Švenčiausios Trejybės asmenimis. Vienuolinis apsiaustas (abitas), asketiškai niūrus pasaulio troškimo užvaldyto žmogaus akims, slepia Nuotakos grožį šventojo vyro ar moters širdies slaptumoje. Vienuolystė yra didžiausio Grožio troškimas ir liudijimas. Tik Dvasios žmogus tesugeba šį troškimą įžvelgti. Nes kiekvienas krikščionis ir yra šio Dvasios troškimo ir Dievo Grožio patirties dalininkas. Vienuolis tėra šio Grožio troškimui visiškai atsidavęs krikščionis.                

-------------------

[1] "Visa Trejybė apsireiškė: Tėvas balse, Sūnus žmoguje, Dvasia šviesiame debesyje."