RSS
Facebook
Altoriaus sakramentas - naujoji ir amžinoji Sandora.
Ištraukos iš Popiežiaus Benedikto XVI posinodinio apaštalinio paraginimo, 2007 vasario 22.
Misija, dėl kurios pas mus atėjo Jėzus, įvykdoma Paschos slėpinyje. Prieš atiduodamas savo dvasią, nuo kryžiaus, ant kurio kabėdamas visus prie savęs traukia (plg. Jn 12, 32), jis pasako: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Jo klusnumo „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) slėpinys davė pradžią naujajai ir amžinajai Sandorai.
Jo nukryžiuotame kūne galutinai susijungė Dievo laisvė ir žmogaus laisvė kaip neišardoma, amžinai galiojanti sąjunga.
Dievo Sūnaus visiems laikams buvo permaldauta ir žmogaus nuodėmė (plg. Žyd 7, 27; 1 Jn 2, 2; 4, 10). „Jo mirtimi ant kryžiaus, – esu rašęs kitur, – Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė“ (18).
Paschos slėpiniu esame tikrai išlaisvinami iš blogio ir mirties. Įsteigdamas altoriaus sakramentą, pats Jėzus kalbėjo apie „naująją ir amžinąją Sandorą“, sudarytą jo išlietu krauju (plg. Mt 26, 28; Lk 22, 20) (SC 9).
ARCHĖ komentaras:
Išganymas – tai nėra lengvas visagaliam Dievui stebuklas. Dievas atsigręžia prieš save patį. Nes jis prisiima mirtį. Jis nepanaikina mirties, lengvu visagalybės mostu perkeisdamas pasaulį, ar kitaip sunaikindamas mirties sugadintą žmogaus prigimtį. Jis prisiima mirtį – tai, kas visa prigimtimi priešinga pačiai Dievo prigimčiai. Tuo būdu Dievas pagerbia žmogaus laisvę visa savo dieviškosios prigimties galybe ir laisve. Ar gali būti didesnė laisvė nei galimybė pasielgti prieš savąją prigimtį? Dievas taip pasielgė dėl mūsų laisvės ir išganymo.
0 komentarai