SACRAMENTUM CARITATIS perlai (II)

Giliausia Dievo dovana

Ištraukos iš Popiežiaus Benedikto XVI posinodinio apaštalinio paraginimo, 2007 vasario 22.

„Pirmasis eucharistinio tikėjimo dėmuo yra pats Dievo slėpinys, trejybinė meilė” (SC 7).

 “Jėzaus pokalbyje su Nikodemu aptinkame šiuo atžvilgiu iškalbingus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).

Šiais žodžiais parodomas giliausias Dievo dovanos pagrindas. Jėzus Eucharistijoje dovanoja ne „kažką“, bet save patį; jis aukoja savo kūną ir išlieja savo kraują. Taip jis dovanoja visą savo egzistenciją, atskleisdamas pirmapradę šios meilės versmę. Jis yra Dievo mums duotas amžinasis Sūnus” (SC 7).

ARCHĖ komentaras:                                

Šis meilės versmės pirmapradiškumas yra paties Dievo prigimties atskleistis. Dievas nėra sudėtinga būtis. Stebėtina, bet jis yra itin paprasta meilė. Tegu ir mūsų atsakas Jo Meilei būna paprastas kaip paprasta yra save aukojanti būtis. Tenebūna šis atsakas prasčiokiškas, neįsisąmonintai klastingai užmaskuojantis neįgalumą aukotis ir mylėti Dievą.

Meilė pareikalauja visos žmogiškosios prigimties, malonės ir paklusnumo galia pralaužiančios nuodėmės egoizmo kalėjimą, įsitempimo. Juk įsakyta: “mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu”. Tai yra būti visa būtimi, visa būties dovana. Visa savosios būties dovana įsiteikdami Dievui, sutapsime su Jo Meilės ir būties paprastumu.

Ir tuomet visa pirmapradės meilės versmė išsiskleis mumyse kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Benediktas XVI ir visa apaštalinė Tradicija byloja šitai Šventojo Rašto ir šventųjų tikėjimo patirties išgryninta (arba teologine) kalba. Įsiklausykime į ją tikėjimo klusnumu; ir tikėjimo išmone supraskime Dievo meilės slėpinio didybę.