Rytai - Vakarai

Jono Pauliaus II posinodinės apaštalinės adhortacijos „Vita consecrata“ ištrauka ir Archė komentaras.

Jau pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo vyrų ir moterų, kurie, suvokę pašaukimą sekti tarno išvaizdą prisiėmusiu Įsikūnijusiu Žodžiu, nuėjo paskui Jį ir, pasirinkę monastinį gyvenimą, ypatingai ir radikaliai vykdė iš Krikšto išplaukiančio dalyvavimo Jo velykinėje mirties ir prisikėlimo paslaptyje reikalavimus.

Taip tapę Kryžiaus nešėjais (staurophoroi) ir įsipareigoję būti Dvasios nešėjais (pneumatophoroi), tikrai dvasingi vyrai ir moterys šlovinimu bei užtarimu, asketiniais patarimais bei meilės darbais slapta, kaip mielės, veikė istoriją.

Rytų monachizmas, kuris, laukiant galutinio Dievo regėjimo, stengiasi pakeisti pasaulį ir gyvenimą, nepaprastai vertina atsivertimą, savęs išsižadėjimą ir širdies atgailą, vidinės taikos, hesychia, ieškojimą, nuolatinę maldą, pasninką ir budėjimus, dvasinę kovą ir tylėjimą, velykinį džiaugsmą dėl Viešpaties buvimo su mumis iki galutinio Jo sugrįžimo, savęs ir savo turtų atsisakymą, išgyvenamą šventoje cenobitų bendruomenėje arba eremitų vienatvėje [11].

Ir Vakaruose jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių buvo praktikuojamas monastinis gyvenimas ir atsirado labai įvairių tiek cenobitų, tiek eremitų tradicijos formų. Dabartinė, ypač Šv. Benediktu besiremianti Vakarų monachizmo forma naudojasi paveldu daugelio vyrų ir moterų, kurie paliko pasaulį, ieškojo Dievo ir Jam atsidavė, "nieko nevertindami labiau už Kristaus meilę" [12]. Ir šių dienų vienuoliai evangeliniu įsipareigojimu keisti papročius, paklusnumu, ištverme, uoliu Dievo žodžio apmąstymu (lectio divina), liturgijos šventimu ir malda stengiasi darniai jungti vidinį gyvenimą su darbu.

Vienuolynai buvo ir dabar tebėra Bažnyčios širdyje ir pasaulyje iškalbingi vienybės ženklai, svetingi namai ieškantiems Dievo ir dvasinių dalykų, tikėjimo mokyklos, tikri studijų, dialogo ir kultūros centrai, tarnaujantys bažnytinio gyvenimo ugdymui ir žemiškojo miesto - laukiant dangiškojo - kūrimui (Vita consecrata, 6).

ARCHĖ komentaras. Šis Bažnyčios magisteriumo dokumentas primena pamatinę tikėjimo tiesą: Kryžiaus ir Šventosios Dvasios vienovę. Kas malonės galia susitapatina su Kryžiumi, tas tampa Šventosios Dvasios indu. Ši tiesa yra pašvęstojo būvio esmė. Ne tik pašvęsto gyvenimo (vienuolystės) - tobuliausio krikščioniško būvio. Bet ir kiekvieno krikščionio, kuris per Krikšto sakramentą yra pašvęstas gyvenimui Kryžiuje ir, todėl, atgimęs Dvasioje. Visgi šis tikėjimo slėpinys intensyviausiai išgyvenamas vienuolystėje. Nes monachos (vienišius) ir yra kryžiuojamas savo Meilės vienatvėje.