Popiežiaus Benedikto XVI vasario 8 d. lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristams (I).
Vos kelios dienos prieš savo garsųjį pareiškimą dėl Apaštalų sosto atsisakymo, popiežius Benediktas XVI vasario 8 d. lankė Romos kunigų seminariją ir ten pasakė neilgą, tačiau vieną reikšmingiausių savo kalbų, kurioje jis apmąsto ir Petro tarnystės svarbą bei pobūdį, ir sykiu atvirai įvardija kai kurias pastaruosius penkiasdešimt metų Bažnyčią kankinančias problemas. Arche.lt Gavėnios metą kviečia kartu su popiežiumi bei šv. Petru "irtis į gilumą".
Vos kelios dienos prieš savo garsųjį pareiškimą dėl Apaštalų sosto atsisakymo, popiežius Benediktas XVI vasario 8 d. lankė Romos kunigų seminariją ir ten pasakė neilgą, tačiau vieną reikšmingiausių savo kalbų, kurioje jis apmąsto ir Petro tarnystės svarbą bei pobūdį, ir sykiu atvirai įvardija kai kurias pastaruosius penkiasdešimt metų Bažnyčią kankinančias problemas. Arche.lt Gavėnios metą kviečia kartu su popiežiumi bei šv. Petru "irtis į gilumą".
***
Pirmieji du šio laiško žodžiai yra „Petrus apostolus‟
(1Pt 1, 1)[1]:
tai kalba jis ir kalba bažnyčioms Azijoje, o tikinčiuosius vadina
„išrinktaisiais‟ ir „pakeleiviais‟ (ten pat). Šiek tiek pamąstykime apie tai.
Petras kalba, ir jis kalba, kaip matyti laiško pabaigoje, iš Romos, kurią jis
vadina „Babilonu‟ (1Pt 5, 13). Petras kalba – tai yra tarsi pirmoji enciklika,
su kuria iš pirmasis apaštalas, Kristaus vietininkas, byloja visų laikų
Bažnyčiai.
Petras, apaštalas. Taigi, kalba tasai, kuris atrado
Kristuje Jėzuje Dievo Mesiją, kuris pirmasis kalbėjo būsimosios Bažnyčios
vardu: „Tu esi Kristus/Mesijas, gyvojo Dievo sūnus‟ (plg. Mt 16, 16). Kalba
tas, kuris įvedė mus į šį tikėjimą. Kalbas tas, kuriam Viešpats pasakė: „Tau duosiu
dangaus karalystės raktus‟ (Mt 16, 19), kuriam patikėjo savo kaimenę po
Prisikėlimo, tris kartus jam tardamas: „ganyk mano bandą, mano aveles‟ (plg. Jn
21, 15-17). Taip pat kalba žmogus, kuris nupuolė, kuris paneigė Jėzų ir kuris
gavo malonę išvysti Jėzaus žvilgsnį, būti stipriai sukrėstas širdyje ir gauti
atleidimą bei savo misijos atnaujinimą. Tačiau visų svarbiausia, kad šis
žmogus, kupinas aistros, Dievo troškimo, Dievo karalystės, Mesijo troškimo, kad
šis žmogus, kuris atrado Jėzų, Viešpatį ir Mesiją, taip pat yra ir tas žmogus,
kuris nusidėjo, kuris nupuolė, ir vis dėlto liko Viešpaties akivaizdoje ir tuo
būdu liko atsakingas už Dievo Bažnyčią, pasiliko Kristaus patikėtiniu, jo
meilės nešėju.
Kalba apaštalas Petras, tačiau egzetai mums sako: neįmanoma,
kad šis laiškas būtų paties Petro, kadangi laiško graikų kalba yra tokia gera,
kad ji negali būti nuo Galilėjos ežero kilusio žvejo graikų kalba. Ir ne tik
kalba (kalbinė struktūra yra tiesiog puiki), bet ir pati mintis yra ganėtinai
brandi, savyje jau talpinanti konkrečias formuluotes, kuriomis apibendrinamas
Bažnyčios tikėjimas ir jo apmąstymas. Taigi, šie egzegetai sako, kad tai
pasiekė tokį lygį, kuris jau esą nebegalėjo būti Petro. Kaip į tai atsakyti?
Yra dvi svarbios pozicijos: pirmoji – pats Petras, t.y. jo Laiškas, mums duoda
raktą, kadangi pačioje rašto pabaigoje sakoma: „Jums rašau per Silvaną – dia
Silouanou“. Šis per galėjo reikšti įvairius dalykus. Tai galėjo reikšti, kad
jis [Silvanas] perteikia ar perduoda [šį laišką]; gal tuo norėta pasakyti, kad
jis padėjo šį laišką suredaguoti; galėjo reikšti ir tai, kad jis iš tikro tą
laišką surašė. Bet kuriuo atveju, galime padaryti išvadą, kad pats Laiškas
nurodo, jog Petras nebuvo pats vienas, kuris rašė šį laišką, bet jis išreiškia
Bažnyčios tikėjimą, jis jau yra tikėjimo kelyje, vis labiau brandaus tikėjimo.
Jis rašo ne vienas, ne kaip izoliuotas individas, jis rašo su Bažnyčios
pagalba, su pagalba žmonių, kurie jam padeda gilintis į tikėjimą, įsiskverbti į
jo minties gelmę, jo protingumą, jo gilią įžvalgą. O tai yra nepaprastai svarbu
– čia kalba Petras ne kaip individas, jis kalba ex persona Ecclesia, t.y. kaip
Bažnyčios žmogus. Žinoma, kaip žmogus, turintis savo asmeninę atsakomybę,
tačiau sykiu ir kaip asmuo, kuris kalba Bažnyčios vardu: išsako ne tik
asmenines idėjas, ne kaip kos XIX a. genijus, kuris norėjo išreikšti tik savo
asmenines, originalias idėjas, kurių pirma jo niekas nebūtų išsakęs. Ne. Jis
kalba ne kaip genijus individualistas, bet kaip esantis bendrystėje su
Bažnyčia. Apokalipsėje, pradinėje Kristaus vizijoje sakoma, kad Kristaus balsas
yra lyg daugelio vandenų balsas (plg. Apr 1, 15). Tuo norima pasakyti, kad
Kristaus balsas savyje apjungia visus pasaulio vandenis, neša savyje visus
gyvuosius vandenis, kurie teikia pasauliui gyvybę; Jis yra Asmuo, bet kaip tik
ir yra Viešpaties didybė, kadangi jis savyje aprėpia visas Senojo Testamento
upes, netgi tautų išminties upes.
...
Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką – šventasis Petras
rašo iš Romos. Tai svarbu. Čia mes jau turime Romos Vyskupą, turime sukcesijos
pradžią, turime konkretaus Romoje esančio Petro pirmumo pradžią, t.y. pirmumo,
ne tik Viešpaties patvirtinto, bet ir šiame mieste, šioje pasaulio sostinėje
jau veikiančio. Kaip Petras atsidūrė Romoje? Tai rimtas klausimas. Apaštalų
darbuose pasakojama, kad po savo pabėgimo iš Erodo kalėjimo, jis atvyko į kitą
vietą (plg. 12, 17) – eis eteron topon – nežinoma, kokią vietą; vieni sako, kad
tai Antiochija, kiti – kad Roma. Bet kuriuo atveju šioje sostinėje (kas be ko,
dar būtina pasakyti, kad prieš palikdamas judėjų-krikščionių Bažnyčią,
Jeruzalės Bažnyčią, jis ją perdavė Jokūbui) jis išlieka visuotinės Bažnyčios
Primu, pagonių Bažnyčios, bet taip pat ir judėjų-krikščionių Bažnyčios primu.
Ir čia, Romoje, jis atranda didelę judėjų-krikščionių bendruomenę. Liturgistai
sako, kad Romos kanone esame tipiškai judėjų-krikščionių kalbos pėdsakų. Taigi
akivaizdu, kad Romoje randame abi Bažnyčios dalis – ir judėjų-krikščionių, ir
pagonių-krikščionių, susivienijusias, kaip visuotinės Bažnyčios išraišką. Ir
neabejotinai Petrui perėjimas iš Jeruzalės į Romą buvo perėjimas į Bažnyčios
visuotinumą, perėjimas į pagonių ir visų laikų Bažnyčią, kuri kartu yra ir žydų
Bažnyčia.
Ir manau, kad atvykdamas į Romą, šventasis
Petras galvojo ne tiktai apie šį perėjimą: Jeruzalė/Roma, judėjų-krikščionių
Bažnyčia/visuotinė Bažnyčia. Be abejonės jis dar prisiminė ir paskutiniuosius
Jėzaus jam pasakytus, švento Jono užrašytus žodžius: „pabaigoje tu eisi ten,
kur nenori eiti. Tave apsups, išties tavo rankas‟ (plg. Jn 21, 18[2]).
Filologai aiškina, kad šis “ištiesti rankas” yra tikslus, techninis
išsireiškimas, skirtas nukryžiavimui nusakyti. Šventas Petras žinojo, kad jo
gyvenimo pabaigoje bus kankinystė, bus kryžius. Tuo būdu bus išbaigtas
Kristaus sekimas. Taigi, atvykdamas į Romą, jis neabejotinai atvyko į savo
kankinystę – Babilone jo laukė kankinystė. Taigi šis [Petro] pirmumas savyje
turi visuotinumą, tačiau kartu ir kankinystę. Nuo pat pradžių Roma yra ir
kankinystės vieta. Atvykdamas į Romą jis iš naujo priima šiuos Viešpaties
žodžius – eik link kryžiaus, ir taip pat mus kviečia priimti krikščionybės
martirologinį aspektą, kuris gali įgyti labai įvairias formas. Ir kryžius gali
būti labai įvairių formų, tačiau niekas negali būti krikščioniu, nesekdamas
nukryžiuotuoju, nepriimdamas šio martirologinio momento.
Vertė Jonas Vilimas.
Bus daugiau.
Vertė Jonas Vilimas.
Bus daugiau.
0 komentarai