Katechezė

Popiežius Benediktas XVI. Esame išrinktieji (I)

× 2/25/2013

Popiežiaus Benedikto XVI vasario 8 d. lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristams (I).

Vos kelios dienos prieš savo garsųjį pareiškimą dėl Apaštalų sosto atsisakymo, popiežius Benediktas XVI vasario 8 d. lankė Romos kunigų seminariją ir ten pasakė neilgą, tačiau vieną reikšmingiausių savo kalbų, kurioje jis apmąsto ir Petro tarnystės svarbą bei pobūdį, ir sykiu atvirai įvardija kai kurias pastaruosius penkiasdešimt metų Bažnyčią kankinančias problemas. Arche.lt Gavėnios metą kviečia kartu su popiežiumi bei šv. Petru "irtis į gilumą".

***

Mes išklausėme tris pirmojo Petro laiško eilutes (plg. 1Pt 1, 3-5). Prieš gilinantis į patį tekstą, manau, kad svarbu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad čia kalba pats Petras.

Pirmieji du šio laiško žodžiai yra „Petrus apostolus‟ (1Pt 1, 1)^{^[1]}: tai kalba jis ir kalba bažnyčioms Azijoje, o tikinčiuosius vadina „išrinktaisiais‟ ir „pakeleiviais‟ (ten pat). Šiek tiek pamąstykime apie tai. Petras kalba, ir jis kalba, kaip matyti laiško pabaigoje, iš Romos, kurią jis vadina „Babilonu‟ (1Pt 5, 13). Petras kalba – tai yra tarsi pirmoji enciklika, su kuria iš pirmasis apaštalas, Kristaus vietininkas, byloja visų laikų Bažnyčiai.

Petras, apaštalas. Taigi, kalba tasai, kuris atrado Kristuje Jėzuje Dievo Mesiją, kuris pirmasis kalbėjo būsimosios Bažnyčios vardu: „Tu esi Kristus/Mesijas, gyvojo Dievo sūnus‟ (plg. Mt 16, 16). Kalba tas, kuris įvedė mus į šį tikėjimą. Kalbas tas, kuriam Viešpats pasakė: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus‟ (Mt 16, 19), kuriam patikėjo savo kaimenę po Prisikėlimo, tris kartus jam tardamas: „ganyk mano bandą, mano aveles‟ (plg. Jn 21, 15-17). Taip pat kalba žmogus, kuris nupuolė, kuris paneigė Jėzų ir kuris gavo malonę išvysti Jėzaus žvilgsnį, būti stipriai sukrėstas širdyje ir gauti atleidimą bei savo misijos atnaujinimą. Tačiau visų svarbiausia, kad šis žmogus, kupinas aistros, Dievo troškimo, Dievo karalystės, Mesijo troškimo, kad šis žmogus, kuris atrado Jėzų, Viešpatį ir Mesiją, taip pat yra ir tas žmogus, kuris nusidėjo, kuris nupuolė, ir vis dėlto liko Viešpaties akivaizdoje ir tuo būdu liko atsakingas už Dievo Bažnyčią, pasiliko Kristaus patikėtiniu, jo meilės nešėju.

Kalba apaštalas Petras, tačiau egzetai mums sako: neįmanoma, kad šis laiškas būtų paties Petro, kadangi laiško graikų kalba yra tokia gera, kad ji negali būti nuo Galilėjos ežero kilusio žvejo graikų kalba. Ir ne tik kalba (kalbinė struktūra yra tiesiog puiki), bet ir pati mintis yra ganėtinai brandi, savyje jau talpinanti konkrečias formuluotes, kuriomis apibendrinamas Bažnyčios tikėjimas ir jo apmąstymas. Taigi, šie egzegetai sako, kad tai pasiekė tokį lygį, kuris jau esą nebegalėjo būti Petro. Kaip į tai atsakyti? Yra dvi svarbios pozicijos: pirmoji – pats Petras, t.y. jo Laiškas, mums duoda raktą, kadangi pačioje rašto pabaigoje sakoma: „Jums rašau per Silvaną – dia Silouanou“. Šis per galėjo reikšti įvairius dalykus. Tai galėjo reikšti, kad jis [Silvanas] perteikia ar perduoda [šį laišką]; gal tuo norėta pasakyti, kad jis padėjo šį laišką suredaguoti; galėjo reikšti ir tai, kad jis iš tikro tą laišką surašė. Bet kuriuo atveju, galime padaryti išvadą, kad pats Laiškas nurodo, jog Petras nebuvo pats vienas, kuris rašė šį laišką, bet jis išreiškia Bažnyčios tikėjimą, jis jau yra tikėjimo kelyje, vis labiau brandaus tikėjimo. Jis rašo ne vienas, ne kaip izoliuotas individas, jis rašo su Bažnyčios pagalba, su pagalba žmonių, kurie jam padeda gilintis į tikėjimą, įsiskverbti į jo minties gelmę, jo protingumą, jo gilią įžvalgą. O tai yra nepaprastai svarbu – čia kalba Petras ne kaip individas, jis kalba ex persona Ecclesia, t.y. kaip Bažnyčios žmogus. Žinoma, kaip žmogus, turintis savo asmeninę atsakomybę, tačiau sykiu ir kaip asmuo, kuris kalba Bažnyčios vardu: išsako ne tik asmenines idėjas, ne kaip kos XIX a. genijus, kuris norėjo išreikšti tik savo asmenines, originalias idėjas, kurių pirma jo niekas nebūtų išsakęs. Ne. Jis kalba ne kaip genijus individualistas, bet kaip esantis bendrystėje su Bažnyčia. Apokalipsėje, pradinėje Kristaus vizijoje sakoma, kad Kristaus balsas yra lyg daugelio vandenų balsas (plg. Apr 1, 15). Tuo norima pasakyti, kad Kristaus balsas savyje apjungia visus pasaulio vandenis, neša savyje visus gyvuosius vandenis, kurie teikia pasauliui gyvybę; Jis yra Asmuo, bet kaip tik ir yra Viešpaties didybė, kadangi jis savyje aprėpia visas Senojo Testamento upes, netgi tautų išminties upes.

...

Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką – šventasis Petras rašo iš Romos. Tai svarbu. Čia mes jau turime Romos Vyskupą, turime sukcesijos pradžią, turime konkretaus Romoje esančio Petro pirmumo pradžią, t.y. pirmumo, ne tik Viešpaties patvirtinto, bet ir šiame mieste, šioje pasaulio sostinėje jau veikiančio. Kaip Petras atsidūrė Romoje? Tai rimtas klausimas. Apaštalų darbuose pasakojama, kad po savo pabėgimo iš Erodo kalėjimo, jis atvyko į kitą vietą (plg. 12, 17) – eis eteron topon – nežinoma, kokią vietą; vieni sako, kad tai Antiochija, kiti – kad Roma. Bet kuriuo atveju šioje sostinėje (kas be ko, dar būtina pasakyti, kad prieš palikdamas judėjų-krikščionių Bažnyčią, Jeruzalės Bažnyčią, jis ją perdavė Jokūbui) jis išlieka visuotinės Bažnyčios Primu, pagonių Bažnyčios, bet taip pat ir judėjų-krikščionių Bažnyčios primu. Ir čia, Romoje, jis atranda didelę judėjų-krikščionių bendruomenę. Liturgistai sako, kad Romos kanone esame tipiškai judėjų-krikščionių kalbos pėdsakų. Taigi akivaizdu, kad Romoje randame abi Bažnyčios dalis – ir judėjų-krikščionių, ir pagonių-krikščionių, susivienijusias, kaip visuotinės Bažnyčios išraišką. Ir neabejotinai Petrui perėjimas iš Jeruzalės į Romą buvo perėjimas į Bažnyčios visuotinumą, perėjimas į pagonių ir visų laikų Bažnyčią, kuri kartu yra ir žydų Bažnyčia.

Ir manau, kad atvykdamas į Romą, šventasis Petras galvojo ne tiktai apie šį perėjimą: Jeruzalė/Roma, judėjų-krikščionių Bažnyčia/visuotinė Bažnyčia. Be abejonės jis dar prisiminė ir paskutiniuosius Jėzaus jam pasakytus, švento Jono užrašytus žodžius: „pabaigoje tu eisi ten, kur nenori eiti. Tave apsups, išties tavo rankas‟ (plg. Jn 21, 18^{^[2]}). Filologai aiškina, kad šis “ištiesti rankas” yra tikslus, techninis išsireiškimas, skirtas nukryžiavimui nusakyti. Šventas Petras žinojo, kad jo gyvenimo pabaigoje bus kankinystė, bus kryžius. Tuo būdu bus išbaigtas Kristaus sekimas. Taigi, atvykdamas į Romą, jis neabejotinai atvyko į savo kankinystę – Babilone jo laukė kankinystė. Taigi šis [Petro] pirmumas savyje turi visuotinumą, tačiau kartu ir kankinystę. Nuo pat pradžių Roma yra ir kankinystės vieta. Atvykdamas į Romą jis iš naujo priima šiuos Viešpaties žodžius – eik link kryžiaus, ir taip pat mus kviečia priimti krikščionybės martirologinį aspektą, kuris gali įgyti labai įvairias formas. Ir kryžius gali būti labai įvairių formų, tačiau niekas negali būti krikščioniu, nesekdamas nukryžiuotuoju, nepriimdamas šio martirologinio momento.

Vertė Jonas Vilimas.

Bus daugiau.

^{^[1]} Lietuviškame kun. Č. Kavaliausko vertime pirmieji žodžiai skamba taip: „Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas“.

^{^[2]} Č. Kavaliausko vertime ši eilutė išversta taip: “O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori”.