Liturgijos teologija (VIII)

J.Ratzingerio/Benedikto XVI paskaitos Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa) pabaiga.

7. Kristus, liturgijos subjektas

Tai atveda mane prie išvados. Liturgijos teologija reiškia, kad Dievas veikia per Kristų liturgijoje ir kad mes negalime veikti kitaip nei tik per Jį ir su Juo. Patys iš savęs mes negalime nusitiesti kelio pas Dievą. Šis kelias neatsiveria tol, kol Pats Dievas netampa keliu. Ir vėl gi, žmogaus keliai, kurie neveda link Dievo, yra ne-keliai. Liturgijos teologija reiška dar daugiau: liturgijoje Pats Logos prabyla į mus; ir Jis ne tik kalba, Jis ateina Savo Kūnu ir Savo Siela, Savo Kūnu ir Savo Krauju, Savo Dieviškumu ir Savo Žmogiškumu, tam, tad sujungtų mus su Savimi, kad padarytų iš mūsų vieną vienintelį „kūną“. Krikščioniškoje liturgijoje visa atpirkimo istorija, dar daugiau, visa žmonijos Dievo ieškojimo istorija yra sudabartinta, prisiimta ir atvesta prie savo tikslo. Krikščioniškoji liturgija yra kosminė liturgija – ji apima visą kūriniją, kuri „su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19).

Tridentas nepadarė klaidos – jis atsirėmė į tvirtą Bažnyčios Tradicijos pamatą.  Bažnyčios Tradicija iki šiol yra patikimas ramstis. Bet mes galime ir turėtume ją suprasti giliau, pasitelkdami biblinio liudijimo turtus ir visų laikų Bažnyčios tikėjimą. Yra tikrų vilties ženklų, kad šis atnaujintas ir pagilintas Tridento supratimas, ypač tarpininkaujant Rytų Bažnyčioms, gali pasiekti ir krikščionis protestantus.

Turėtume suprasti vieną dalyką: liturgija yra ne vieta teologinėms hipotezėms išbandyti. Per daug greitai pastaraisiais dešimtmečiais ekspertų idėjos įžengė į liturginę praktiką, dažnai aplenkiant bažnytinę valdžią, einant per komisijas, kurios sugebėjo tarptautiniu lygiu paskleisti savo „momentinio sutarimo“ idėjas ir praktiškai paversti jas liturginę veiklą reguliuojančiais įstatymais. Liturgijos didybė kyla iš to, kas ji yra, o ne iš to, ką mes iš jos padarome. Mūsų dalyvavimas, be abejo, yra būtinas, bet tik tam, kad nuolankiai įsijungtume į liturgijos dvasią, kad tarnautume Tam, Kuris yra tikrasis liturgijos subjektas: Jėzus Kristus. Liturgija nėra kokios nors bendruomenės, kuri bet kokiu atveju yra nevienalytė ir kintanti, sąmoningumo išraiška. Tai yra apreiškimas, priimamas tikėjime ir maldoje; ir todėl liturgijos matas yra Bažnyčios tikėjimas, kuriame šis apreiškimas yra priimamas. Liturgijai suteiktos formos gali skirtis, priklausomai nuo vietos ir laiko, – ritai yra skirtingi. Tačiau svarbiausia yra [jų] ryšys su Bažnyčia, kurią savo ruožtu vienija tikėjimas Viešpačiu. Tikėjimo paklusnumas laiduoja liturgijos vienovę anapus laiko ir vietos rėžių; taigi patirkime tą Bažnyčios vienovę, Bažnyčią, kaip širdies tėvynę.

Galiausiai, liturgijos esmė yra apibendrinta maldoje, kurią mums perdavė šv. Paulius (1 Kor 16, 22) ir Didache (10, 6): Maran atha – mūsų Viešpats yra ten – Viešpatie, ateik!“ Nuo dabar Parusija (Antrasis Kristaus atėjimas) išsipildo Liturgijoje būtent dėl to, kad liturgija mus moko suškuti „Ateik, Viešpatie Jėzau“ tuo tarpu, kai mes stiebiamės į ateinantį Viešpatį. Liturgija visada įgalina mus išgirsti Jo atsakymą dar ir dar kartą ir patirti liturgijos tiesą: „Taip, aš veikiai ateinu“ (Apd 22; 17,20).

Vertė L. Užpelkė