Liturgijos teologija (VII)

J.Ratzingerio/Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

6. Dvasinė auka

Galiausiai, norėčiau labai trumpai parodyti trečią kelią, kuriuo einant palaipsniui aiškėja perėjimas nuo pakaitalų [arba pakaitinio] garbinimo, būtent aukojamųjų gyvulių, prie tikrosios aukos, bendrystės su Kristaus atnaša. Iki tremties buvę pranašai nepaprastai aršiai kritikavo šventyklose vykusį garbinimą, šią kritiką, tikėjimo mokytojų ir šventyklos kunigų siaubui, savo didžiojoje kalboje dar kartą išsako Steponas, cituodamas Šventąjį Raštą, būtent šias Amoso eilutes: „Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami tyruose? Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti“ (Amos 5, 25; Apd 7, 42). Ši Pranašų skelbiama kritika suteikė Izraeliui dvasinį pagrindą, kuris padėjo išgyventi  sudėtingą laikotarpį po Šventyklos sugriovimo, kai nevyko joks garbinimas. Tuo metu Izraelis buvo priverstas giliau ir naujai parodyti, kas yra garbinimo, atpirkimo, aukos esmė. Helenistinės diktatūros laikais parašytoje Danieliaus knygoje, kai Izraelis vėl buvo be šventyklos ir be aukos, randame šią maldą: „Tačiau, Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą, esame pažeminti šiandien visame pasaulyje dėl savo nuodėmių. Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui. O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni, nes tavimi pasitikintys nenusivils. Dabar mes sekame tavim visa širdimi, bijome tavęs ir ieškome tavo veido.” (Dan. 3; 37-41). 

Tokiu būdu palaipsniui subrendo suvokimas, kad tikroji auka yra malda, Žodis, besimeldžiantis ir pats Žodžiu tampantis žmogus. Šioje vietoje galėtų vaisingai susijungti Izraelio kova ir Helenistinio pasaulio paieškos, kuriomis taip pat buvo bandoma rasti būdą, kaip pereiti nuo pakaitalų [arba pakaitinio] garbinimo, gyvulių aukojimo, prie garbinimo tikrąja šio žodžio prasme, prie tikrojo šlovinimo, prie tikrosios aukos. Šis ieškojimo kelias atvedė juos prie logike tysia[1] idėjos – aukos, tampančios žodyje, - kaip tai sakoma Naujajame Testamente, Rom 12,1, kur Apaštalas ragina tikinčiuosius „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ – tai yra tai, kas vadinama logike latreia[2], kaip dieviška tarnystė pagal Žodį, įtraukianti protą. Tą patį dalyką, tik kitaip suformuluotą, randame kitoje vietoje, Hbr 13, 15: „Tad per Jį – Kristų – nepaliaujamai atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių“. Daugybė pavyzdžių iš Bažnyčios Tėvų raštų rodo, kaip šios idėjos buvo išplėtotos ir tapo jungiamąja grandimi tarp kristologijos, tikėjimo į Eucharistiją ir egzistencinio Velykų slėpinio įgyvendinimo. Kaip pavyzdį norėčiau pacituoti tiesiog kelias eilutes iš Petro Auksaburnio; iš tiesų reikėtų perskaityti visą čia minimą pamokslą, norint atsekti šią sintezę nuo pradžios iki galo: „Tai yra keista auka, kai kūnas aukoja save be kūno, kraujas – be kraujo! Aš meldžiu jus – sako Apaštalas – dėl Dievo meilės  aukoti save pačius kaip gyvą auką.

Broliai, tokia auka yra įkvėpta Kristaus, kuris paaukojo Savo Kūną, kad žmonės galėtų gyventi, pavyzdžiu. Tapk, žmogau, tapk Dievo auka ir jo kunigo … Dievas ieško tikėjimo, ne mirties. Jis trokšta jūsų pažado, ne jūsų kraujo. Širdies karštis numalšina Jo troškulį, ne žudymas.“

Šiuo atveju taip pat kalbama apie kažką tokio, kas visiškai skiriasi nuo paprasčiausio moralizmo, nes apima visą žmogų ir jo būtį: auka [esanti] žodžiuose – reiškia tai, ką graikų mąstytojai jau susiejo su Logos, su pačiu Žodžiu, nurodydami, kad maldos auka turėtų būti ne tik paprasčiausia kalba, bet mūsų būties persimainymas į Logos, mūsų susivienijimas su Juo. Dieviškas garbinimas neišvengiamai reiškia, kad mes patys tampame žodžio būtybėmis, kad mes sutampame su kuriančiuoju Intelektu. Bet vėl gi, aišku tai, kad mes negalime šito padaryti patys iš savęs, ir todėl visos mūsų pastangos atrodo tuščios – iki tos dienos, kai ateina Žodis, tas tikrasis, Sūnus, kai Jis tampa kūnu ir pritraukia mus prie Savęs Kryžiaus Išėjime. Ši tikroji auka, kuri mus visus perkeičia į auką, tai yra suvienija mus su Dievu, padaro iš mūsų būtybes, sutampančias su Dievu, yra istorine prasme įvykusi ir šio įvykio pagrindu įsteigta; tačiau ji pati [auka] nėra tik praeities dalykas anapus mūsų; priešingai, ji yra sudabartinama ir mums prieinama tikinčios ir besimeldžiančios Bažnyčios bendruomenėje, jos sakramente: būtent tai turima omenyje sakant „šv. Mišių auka“.

Aš esu įsitikinęs, kad Liuterio klaida glūdi klaidingoje istoriškumo idėjoje, menkame vienovės, nenutrūkstamumo supratime. Kristaus auka nėra anapus mūsų, kaip kažkoks praeities dalykas. Ji paliečia visus laikus ir yra mūsų dabartyje. Eucharistija nėra tik padalinimas kažko, kas ateina iš praeities, o būtent tai ir yra Kristaus, Kuris panaikina visų laikų ribas ir juos suvienija, Velykinio slėpinio dabartis. Jeigu Romos Kanone cituojamas Abelis, Abraomas, Melchizedekas, kaip vieni iš tų, kurie švenčia Eucharistiją, tai taip yra dėl įsitikinimo, kad per juos, taip pat, didžius aukotojus, Kristus keliavo laike, o gal tiksliau, savo ieškojimais jie artėjo link susitikimo su Kristumi. Tėvų teologija, kurią mes randame kanone, neneigė, kad iki-krikščioniškos aukos buvo tuščios ir nepakankamos; ir visgi kartu su Abelio ir Melchizedeko paveikslais, į Kristaus paslaptį kanonas įjungia ir pačius „šventuosius pagonis“. Dalykas tame, kad viskas, kas vyko iki to, dėl savo nepakankamumo yra suprantama kaip šešėlis; bet taip pat ir tai, kad Kristus traukia visus dalykus prie Savęs, todėl net ir pagoniškame pasaulyje vyksta pasirengimas Evangelijai, kad net ir netobuli elementai gali vesti prie Kristaus, nors jie ir patys reikalauja apsivalymo.  

Vertė L. Užpelkė 

---------------------------

[1] dvasinė auka

[2] dvasinis Dievo garbinimas