Liturgijos teologija (VI)

J.Ratzingerio/Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

5. Naujoji šventovė                           

Dabar norėčiau vėl labai trumpai paminėti kitus du požiūrius. Mano nuomone, svarbi užuomina yra pateikiama šventyklos apvalymo scenoje, ypač toje, kurią užrašė Jonas. Iš tiesų Jonas perteikia Jėzaus ištartus žodžius, kurių nėra Sinoptinėse Evangelijose, išskyrus Jėzaus teismo sceną, kurioje šiuos žodžius iškraipyta forma ištaria netikro liudininko lūpos. Jėzaus reakcija į šventykloje buvusius prekiautojus ir pinigų keitėjus praktiškai buvo puolimas prieš gyvulių aukojimą toje šventykloje, taigi tai buvo puolimas prieš to meto garbinimo formą, ir bendrai prieš to meto aukojimo formą. Būtent dėl to, turėdami rimtą priežastį, įgaliotieji žydų valdžios atstovai Jo paklausė, kokiu ženklu Jis gali pateisint Savo poelgį, kuris buvo suprantamas vienareikšmiškai – kaip išpuolis prieš Mozės įstatymą ir šventuosius Sandoros nurodymus. Į tai Jėzus atsako: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2,19). Ši subtili formuluotė sukuria vaizdinį, kurį, paties Jono teigimu, mokiniai suprato tik po Prisikėlimo, prisiminė jį apie tai kalbėjus, ir dėl to „įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais“ (Jn 2, 22). Nes jie dabar supranta, kad ši šventovė buvo sunaikinta būtent tada, kai buvo Nukryžiuotas Jėzus: pagal Joną, Jėzus buvo nukryžiuotas kaip tik tuo metu, kai šventykloje buvo aukojami velykiniai avinėliai. Kai Sūnus pats tampa avinėliu, tai yra laisva valia atiduoda save Tėvui, taigi ir mums, senieji garbinimo nurodymai, kurie tebuvo realiai egzistuojančios tikrovės ženklai, nebetenka galios. Šventovė yra „sugriauta“. Nuo šiol Jo prisikėlęs kūnas – Jis Pats – tampa tikrąja žmonijos šventove, kurioje vyksta šlovinimas dvasia ir tiesa (Jn 4, 23). Bet dvasia ir tiesa nėra abstrakčios filosofinės sąvokos – Jis Pats yra ta Tiesa, o ta Dvasia yra Šventoji Dvasia, kuri kyla iš Jo. Taigi, tampa visiškai aišku ir tai, kad garbinimą pakeičia ne kokia nors moralinė filosofija, bet kad ši senoji garbinimo forma liaujasi, su savo pakaitalais ir dažnai tragiškais nesusipratimais, kadangi yra atskleidžiama pati tikrovė, naujoji šventovė: prisikėlęs Kristus, kuris mus pritraukia, perkeičia ir suvienija su Savimi. Vėl gi akivaizdu, kad Bažnyčios Eucharistija – vartojant Augustino terminą – yra tikrasis aukos sakramentas [sacrificium sacramentum] – šventas ženklas, kuriame įvyksta tai, ką jis ir išreiškia.

Vertė L. Užpelkė