Liturgijos teologija (V)

J.Ratzingerio / Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

4. Meilė, aukos širdis

Pirmasis žingsnis turėtų būti preliminarus klausimas apie žodžio „auka“ esminę reikšmę. Paprastai žmonės supranta auką kaip kažko, žmonių akimis, vertingo sunaikinimą; sunaikindamas tai, žmogus nori pašvęsti šią tikrovę Dievui, pripažinti Jo viršenybę. Tačiau iš tiesų naikinimas nedaro garbės Dievui. Gyvulių skerdimas ar kas tai bebūtų negali suteikti Dievui garbės. „Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. Argi aš valgau jaučių mėsą ar geriu ožių kraują? Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam“, sako Dievas Izraeliui 50 (49) Psalmėje; 12-14. Tai koks tuomet yra aukos turinys? Jį sudaro ne naikinimas, ne vienas ar kitas daiktas, bet žmogaus pasikeitimas. Būtent tai, kad pats žmogus tampa panašiu į Dievą. O panašiu į Dievą jis tampa tuomet, kai jis tampa meile. „Štai kodėl tikra auka yra kiekvienas darbas, kuris leidžia mums susivienyti su Dievu šventoje bendrystėje“, kaip sako Augustinas.

Naudodamasis šiuo raktu iš Naujuojo Testamento, Augustinas aiškina Senojo Testamento aukų kaip simbolių prasmę, kuri yra nuoroda į šią tikrąją auką, ir būtent dėl to, jo teigimu, garbinimas turėjo būti perkeistas, simbolis turėjo išnykti, užleisdamas vietą tikrovei. „Visi Šventajame Rašte esantys dieviškieji nurodymai, susiję su tabernakulio ar šventyklos aukomis, yra simbolinės nuorodos į Dievo ir artimo meilę“ (Dievo miestas X, 5). Tačiau Augustinas taip pat žino, kad meilė tampa tikra tik tuomet, kai ji veda žmogų pas Dievą, ir tokiu būdu nukreipia jį į savo tikrąjį tikslą; tik ji viena gali panašiu būdu nešti žmonėms jų tarpusavio vienybę. Dėl to aukos sąvoka yra susijusi su bendruomene, ir pirmasis Augustino bandymas apibrėžti auką yra išplečiamas šiame teiginyje: „Visa atpirktoji žmonių bendruomenė, kitaip tariant, šventųjų bendruomenės susirinkimas, yra atnašaujama Dievui kaip auka, kurią aukoja pats save atnašaujantis vyriausiasis kunigas“ (Ibid X, 6). Ir dar paprasčiau: „Ši auka yra mes patys“, arba vėl: „Tokia yra krikščioniška auka: daugybė – vienas kūnas Kristuje“ (Ibid X, 6). Tuomet dar kartą pakartosime, kad aukos turinį sudaro perkeitimo vyksmas, žmogaus supanašėjimas su Dievu, t.y. jo sudievinimas, kaip pasakytų [Bažnyčios] Tėvai. Kalbant šiuolaikiniais terminais, jos turinys – tai skirtumo sunaikinimas – vienybė tarp Dievo ir žmogaus, tarp Dievo ir kūrinijos: „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor. 15; 28).  

Tačiau kaip vyksta šis procesas, kurio metu mes tampame meile ir vienu kūnu su Kristumi, suvienijančiu mus su Dievu; kaip įvyksta šis skirtumo sunaikinimas? Pirmiausia, reikia aiškiai atskirti tas religijas, kurios remiasi Abraomo tikėjimu, nuo Azijos religijų ir kitų, tikriausiai Azijinės tradicijos pagrindu susiformavusių, plotiniškojo neoplatonizmo stiliaus religijų. Tose religijose vienybė reiškia išsilaisvinimą iš ribotumo (savęs suvokimo prasme), kurio galutinis siekinys yra savojo aš sunykimas visiško kitoniškumo vandenyne, kuris, palyginus su mūsų išoriniu pasauliu, yra niekas, bet napaisant to, taip pat ir vienintelė tikroji būtis. Krikščioniškame tikėjime, kuris yra Abraomo tikėjimo išsipildymas, vienybė suprantama visiškai kitaip: tai yra meilės vienybė, kurioje skirtumai ne sunaikinami, bet perkeičiami į aukštesnę vienas kitą mylinčių asmenų vienybę, kurios archetipas yra Dievo trejybės vienybė. Jeigu, pavyzdžiui, Plotino filosofijoje ribotumas reiškia atsiskyrimą nuo vienybės ir, taip sakant, yra nuodėmės šerdis, dėl to tuo pačiu metu – visokio blogio šerdis, tai krikščioniškojo tikėjimo supratimu, ribotumas yra ne paneigimas, bet sutvėrimas, dieviškosios valios vaisius, jos veikimu sukurtas laisvą valią turintis partneris, sutvėrimas, kurį reikia ne sunaikinti, bet išbaigti, jis turi įsijungti į laisvanorišką meilės veiksmą. Skirtumas nėra sunaikinamas, bet tampa priemone aukštesno lygio susivienijimui pasiekti. Ši laisvės filosofija, kuri yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, ir kuri atskiria krikščionybę nuo Azijos religijų, neatmeta neigiamybės galimybės. Blogis nėra paprasčiausias atsiskyrimas nuo būties, jis yra netinkamai panaudotos laisvės pasekmė. Tas vienybės, tas meilės kelias tuomet yra atsivertimo kelias, apsivalymo kelias: jis įgauna kryžiaus formą, eina per Velykų slėpinį, per mirtį ir prisikėlimą. Einant šiuo keliu reikalingas tarpininkas, kuris savo mirtyje ir savo prisikėlime tampa mūsų keliu, mus visus pritraukia prie savęs ir tokiu būdu mus išpildo (Jn 12;32).

Dabar trumpai apžvelkime tai, kas jau buvo pasakyta. Savo apibrėžime – auka lygi meilei – Augustinas teisingai sureikšmina šį posakį, įvairiomis formomis esantį Senajame ir Naujajame Testamentuose, kurį jis paima iš Ozėjo: „aš noriu meilės, ne aukos“ (6,6; šv. Augustinas, Dievo miestas X, 5). Tačiau šiuo pasakymu nėra tik supriešinamas etosas ir garbinimas – tokiu atveju krikščionybė būtų ne daugiau nei moralizmas. Šis pasakymas nurodo procesą, kuris yra daugiau nei moralinė filosofija – procesą, kurio metu Dievas veikia pirmasis. Vien tik Jis gali paskatinti žmogų pradėti kelionę meilės link. Ta meilė yra tokia, kokia myli Dievas, kuri vienintelė gali auginti mūsų meilę Jam. Šis buvimo mylimais faktas yra apsivalymo ir perkeitimo procesas, kurio metu mes ne tik atsiveriame Dievui, bet ir susivienijame tarpusavyje. Dievo iniciatyva turi vardą: Jėzus Kristus, Dievas, kuris pats tapo žmogumi ir atsiduoda mums. Štai kodėl Augustinas galėjo sudėti visa tai į žodžius: „Tokia yra krikščionių auka: daugybė yra vienas vienintelis Kristaus kūnas. Bažnyčia švenčia šią paslaptį dėdama ant altoriaus auką, kurią tikintieji gerai pažįsta, nes joje jai [Bažnyčiai] parodoma, kad tuose dalykuose, kuriuos ji atnašauja, ji pati yra atnašaujama“ (Ibid X, 6). Bet kuris tai supratęs daugiau nebesilaikys nuomonės, kad kalbos apie šv. Mišių auką yra mažų mažiausiai labai abejotinos ir netgi pasibjaurėjimą keliantis siaubas. Priešingai: jeigu mes šito neprisiminsime, mes praleisime pro akis tą didybę, kurią Dievas mums duoda Eucharistijoje.

Vertė L. Užpelkė