Liturgijos teologija (IV)

J. Ratzingerio/ Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

3. Auka ir Velykos

Akivaizdu, kad čia slypinti užduotis viršija vienos paskaitos ribas; todėl leiskite jums nurodyti savo knygą „Liturgijos Dvasia“, kurioje stengiausi išdėstyti pagrindinius šio klausimo punktus. Iš jos tampa aišku, kad religijų istorijos ir biblinės istorijos eigoje aukos idėja įgyja tokių reikšmių, kurios peržengia diskusijos, kurią mes paprastai siejame su aukos tema, rėmus. Iš tiesų, ji atveria duris į visuotinį garbinimo ir liturgijos supratimą: tai yra didžios perspektyvos, kurias norėčiau trumpai apžvelgti. Taip pat neišvengiamai turiu praleisti konkrečius egzegezės klausimus, būtent esminę Eucharistijos sakramento įsteigimo aprašų problemą, apie kurią, papildydamas savo knygą apie liturgiją, aš pabandžiau pateikti keletą minčių savo darbe „Eucharistija ir misija“.

Tačiau negaliu susilaikyti nepastebėjęs vieno dalyko. Minėtoje bibliografinėje apžvalgoje Stefanas Orthas teigia, kad tas faktas, kad po II Vatikano Susirinkimo buvo vengiama aukos idėjos, vertė „žmones galvoti apie dieviškąjį garbinimą pirmiausia kaip apie žydų Velykas, apie kurias pasakojama Paskutinės Vakarienės aprašuose.“ Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai atrodo dviprasmiški: ar apie dievišką garbinimą reikėtų galvoti kaip apie Paskutinės Vakarienės aprašymų sąvokas, ar kaip apie žydų Velykų sąvokas, kurias minėti Paskutinės Vakarienės aprašai nurodo, tačiau nepateikia jokio konkretaus jų aprašymo. Teisinga būtų teigti, kad žydų Velykos, kurių įsteigimas yra atpasakojamas Išėjimo knygoje 12, įgyja naują reikšmę Naujajame Testamente. Būtent ten [ST] paskelbiamas didis istorinis vyksmas, kuris prasideda pačioje pradžioje ir juda link Paskutinės Vakarienės, kryžiaus ir Jėzaus prisikėlimo. Bet labiausiai stebina tai, kad Ortho teiginys supriešina aukos idėją ir žydų Velykas. Žydų Senasis Testamentas paneigia Ortho tezę, nes pradedant Pakartoto įstatymo knyga ir toliau avinėlių skerdimas buvo susijęs su šventykla; ir net seniausiais laikais, kai žydų Velykos dar buvo šeimos šventė, avinėlių skerdimas jau turėjo aukojimo prasmę. Taigi, būtent per žydų Velykų tradiciją aukos idėja yra perduodama tiesiai į Paskutinės Vakarienės žodžius ir veiksmus, kuriuos pagrindžia ir antroji ištrauka iš Senojo Testamento, Išėjimo knygos 24, kur pasakojama apie Sandoros sudarymą ant Sinajaus kalno. Ten aprašoma, kaip žmonės buvo apšlakstyti prieš tai paaukotų aukų krauju, ir kad tai darydamas Mozė tarė: „Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius.“ (Iš 24:8). Kaip tik dėl to naujosios krikščionių Velykos Paskutinės Vakarienės aprašuose yra aiškiai suprantamos kaip aukojimo aktas, ir atsiremdama į Paskutinės Vakarienės metu ištartus žodžius, gimstanti Bažnyčia žinojo, kad kryžius – tai auka, nes Paskutinė Vakarienė būtų tuščias veiksmas be kryžiaus ir prisikėlimo tikrovės, kurios buvo laukiama ir kuri savo vidiniu turiniu tapo prieinama visiems laikams.  

Apie šią keistą žydų Velykų ir aukos supriešinimą užsimenu todėl, kad jo archtektonikos principas yra toks pats, kaip ir vienos knygos, kurią neseniai išleido Šv. Pijaus X kunigų brolija, ir kurioje teigiama, kad egzistuoja dogmatinis lūžis tarp naujosios Pauliaus VI liturgijos ir prieš tai buvusios katalikų liturginės tradicijos. Šis lūžis įžvelgiamas kaip tik tame, kad nuo šiol viskas interpretuojama „Velykų slėpinio“, o ne išganingos Kristaus atpirkimo aukos šviesoje; teigiama, kad Velykų slėpinio kategorija yra liturginės reformos širdis, ir, pasirodo, būtent tai ir įrodo įvykus klasikinės Bažnyčios doktrinos lūžį. Žinoma, yra autorių, kurie pasiduoda tokiam klaidingam supratimui, tačiau tie, kurie įsižiūri įdėmiau, akivaizdžiai mato, kad tai yra klaidingas supratimas. Iš tikrųjų žodžių junginys „Velykų slėpinys“ yra aiški nuoroda į įvykius, kurie prasidėjo šventąjį ketvirtadienį ir baigėsi Velykų sekmadienio rytą: Paskutinė Vakarienė kaip kryžiaus nuojauta, Golgotos drama ir Viešpaties prisikėlimas. Išsireiškimas „Velykų slėpinys“ šiuos įvykius sujungia į vieną, bendrą veiksmą, kurį, kaip minėjome pačioje pradžioje, Susirinkimas pavadino „Kristaus darbu“, kuris tuo pačiu metu yra ir konkretus istorijos įvykis, ir jį peržiangianti tikrovė. Kadangi šis įvykis vidine prasme yra Dievui skirtas garbinimo aktas, jis galėtų tapti dieviškuoju garbinimu ir tokiu būdu išlikti visiems laikams. Naujojo Testamento velykinė teologija, į kurią žvilgtelėjome, mums leidžia suprasti štai ką: iš pirmo žvilgsnio kasdieniškas Kristaus nukryžiavimo epizodas yra atpirkimo auka, išgelbėjimui skirtas žmogumi tapusio Dievo sutaikančios meilės veiksmas. Velykinė teologija yra išganymo teologija, išperkamosios aukos liturgija. Ganytojas tapo avinėliu. Pasakojime apie Izaoką pasirodantis avinėlio vaizdinys, tas krūme įstrigęs avinas, kuris išperka sūnų, tampa tikrove; Viešpats tapo avinėliu; Jis leidžiasi surišamas ir paaukojamas, kad išgelbėtų mus.

Visa tai tapo svetima šiuolaikinei minčiai. Nuostolių atlyginimas („išpirka“) turbūt gali turėti kažkokią reikšmę žmonių konfliktų ribose, kai sprendžiamas kaltės išpirkimo klausimas, kai reikia sureguliuoti žmonių tarpusavio santykius, tačiau į Dievo ir žmogaus santykį ši sąvoka negali būti perkelta. Tai, žinoma, didžia dalimi yra dėl to, kad Dievo atvaizdas mums tapo blankus, artimas deizmui[1]. Žmonės jau nebegali įsivaizduoti, kad jų daromi nusižengimai gali skaudinti Dievą, o dar sunkiau – kad tie nusižengimai būtinai reikalauja tokios išpirkos, kokia yra Kristaus kryžius. Tas pats yra ir su įkeitimu (kai vienas žmogus atlieka bausmę už kitą): mes vis dar negalime įsivaizduoti kažko panašaus – mūsų įsivaizduojamas žmogaus paveikslas tapo per daug individualizuotas tam. Taigi, liturgijos krizės šaknys glūdi tame, kaip mes iš esmės suprantame žmogų. Norint įveikti šią krizę, nepakanka vien subanalinti liturgiją ir paversti ją paprasčiausiu susirinkimu broliškoms vaišėms. Bet kaip mums išvengti šių nukrypimų? Kaip mums atgaivinti šio didžio dalyko prasmę, kuri yra žinios apie kryžių ir apie prisikėlimą širdyje? Galutinis atsakymas į šį klausimą būtų toks: ne per teorijas ir mokslinius svarstymus, bet tik per atsivertimą, per ryžtingus gyvenimo pokyčius. Vis dėlto galima išskirti keletą dalykų, kurie padeda eiti tokiu širdies virsmo keliu, ir aš norėčiau pateikti keletą pasiūlymų, kaip prie to prieiti, trimis žingsniais.  

Vertė L. Užpelkė 

---------------------------

[1] deizmas – rel. filosofija, pripažįstanti, kad yra Dievas kaip beasmenė pirmoji pasaulio priežastis, tačiau nesikišantis į dėsningą pasaulio

raidą; deistai propagavo natūraliąją religiją, pagal kurią pats žmogus turi įgimtą gebėjimą pažinti Dievą (TŽŽ).