Liturgijos teologija (III)

J.Ratzingerio/Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

2. Teologinio tyrimo principai

Grįžkime prie pagrindinio klausimo: ar teisinga kalbėti apie liturgiją kaip apie dieviškąją auką, ar tai yra prakeikta bedievystė? Šioje diskusijoje pirmiausia privalu nustatyti pagrindines prielaidas, kurios bet kokiu atveju apsprendžia Šventojo Rašto skaitymą, ir tokiu būdu tas išvadas, kurias skaitytojas daro. Krikščionys katalikai vadovaujasi dviem esminėmis hermeneutinės[1] orientacijos gairėmis. Pirma: mes pasitikime Šventuoju Raštu ir remiamės Šventuoju Raštu, o ne hipotetinėmis jo rekonstrukcijomis, kuriose istorija yra savavališkai perkuriama pagal tai, ką tariamai galima arba ko negalima priskirti Jėzui; tai, žinoma, reiškia, kad jam priskiriama tik tai, ką modernus tyrinėtojas mielai priskirtų žmogui, gyvenusiam tokiu laikmečiu, kurį pats tyrėjas ir rekonstravo.

Antra, mes skaitome Šventąjį Raštą gyvojoje Bažnyčios bendruomenėje, ir todėl remiamės tais esminiais sprendimais, kurių dėka ji tapo istoriškai veiksminga, būtent, tais, kurie padėjo Bažnyčios pamatus. Negalima šio teksto atskirti nuo jo gyvojo konteksto. Šia prasme Šventasis Raštas ir Tradicija sudaro neatskiriamą visumą, ir būtent šito Liuteris negalėjo suprasti istorinės sąmonės atsiradimo priešaušryje. Jis tikėjo, kad tekstas gali turėti tiktai vieną reikšmę, tačiau tokio vienareikšmiškumo nėra, ir šiuolaikinė istoriografija[2] jau seniai atmetė šią mintį. Tai, kad gimstančioje Bažnyčioje Eucharistija nuo pat pradžių buvo suprantama kaip auka (netgi tokiame tekste kaip Didache, kuris yra be galo sudėtingas ir nedidelis didžiosios Tradicijos atžvilgiu), yra pirmaeilės svarbos raktas į [Šventojo Rašto] supratimą.

Bet yra dar vienas pamatinis hermeneutinis biblinio liudijimo skaitymo ir supratimo atžvilgis. Mano galėjimas ar negalėjimas Eucharistijoje atpažinti mūsų Viešpaties įsteigtą auką iš esmės priklauso nuo to, kaip aš suprantu auką, taigi, nuo to, kas vadinama išankstiniu suvokimu. Pavyzdžiui, žinant, koks buvo Liuterio  išankstinis suvokimas, tai yra, kaip jis suprato ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, kaip jis suprato konkretų istorinio Bažnyčios egzistavimo įvykį, tampa visiškai aišku, kad ir aukos kategorija, kai ji buvo taikoma Eucharistijai ir Bažnyčiai, jo supratimu, negalėjo būti niekas kitas kaip tik bedievystė. Stefano Ortho paminėti ginčai rodo, kad beveik visų autorių darbuose aukos idėja yra neaiški ir sujaukta, jis aiškiai parodo, kiek daug darbo čia reikia nuveikti. Tikinčiam teologui yra aišku, kad esminio aukos apibrėžimo reikia ieškoti pačiame Šventajame Rašte, o tas apibrėžimas išryškės skaitant Bibliją „kanoniškai“, tai yra kai Šventasis Raštas suvokiamas savo visumoje ir savo dinamiškame besikeičiančių įvykių judėjime, kurio atskiros pakopos savo galutinę prasmę įgauna Kristuje, link kurio ir eina visas tas judėjimas. Remiantis tuo pačiu principu čia daroma hermeneutinė prielaida yra tikėjimo hermeneutika, kuri remiasi vidine tikėjimo logika. Argi tai neturėtų būti akivaizdu? Be tikėjimo pats Šventasis Raštas nėra Šventasis Raštas, o tik prastai tarpusavyje derančių atskirų literatūros kūrinių rinkinys, kuris šiandien neturi teisės vadintis reikšmingu normatyvine prasme.

--------------------------

[1] hermeneutika – 3. filos. kryptis, supratimą traktuojanti kaip esminę žmogaus ir jo socialinės būties ypatybę. (TŽŽ)

[2] istoriografija – 1. mokslas, tiriantis istorijos mokslo raidą; 2. istorijos literatūra; 3. istorijos bibliografija.