Liturgijos teologija (II)

J.Ratzingerio / Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

1. Abejonės dėl aukos

Grįžkime prie II Vatikano, kur randame tokį šio santykio apibūdinimą: „Liturgija, per kurią, ypač per dieviškąją Eucharistijos auką, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“, labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį“.

Visa tai tapo svetima šiuolaikiniam mąstymui ir, praėjus vos trisdešimčiai metų po Susirinkimo, tuo pradėjo abejoti net katalikų liturgijos žinovai. Kas šiandien dar kalba apie „dieviškąją Eucharistijos auką“? Diskusijos apie aukos idėją vėl tapo stebėtinai gyvybingos tiek katalikų, tiek ir protestantų pusėje. Žmonės supranta, kad idėja, kuri įvairiomis formomis ir visais laikais buvo labai svarbi ne tik Bažnyčios, bet ir visos žmonijos istorijoje, turi išreikšti kažką esmingą, kas ir mus liečia. Tačiau tuo pat metu visur tebegyvuoja senosios Švietimo epochos pažiūros: kaltinimai magija ir pagoniškumu, pabrėžtinai išryškinami skirtingumai tarp garbinimo ir tarnavimo Žodžiui, tarp ritualo ir etoso, nuo garbinimo nutolstančios ir į kasdienybės pasaulį įeinančios krikščionybės idėja, katalikų teologai, kurie bijo būti apkaltinti priešiškumu modernybei. Net jeigu žmonės ir nori vienaip ar kitaip iš naujo atrasti aukos sąvoką, galutinis jų iešojimų rezultatas tėra sumaištis ir kritika. Taip Stefanas Orthas, apžvelgdamas labai plačią naujausių darbų aukos tema bibliografijos panoramą, tikėjosi galėsiąs apibendrinti savo tyrimą tokiais žodžiais: „Iš tiesų, šiandien daugelis katalikų patys pasirašo po Martyno Liuterio nuosprendžiu ir išvadomis, kad kalbos apie auką yra „pats didžiausias ir labiausiai pasibjaurėjimą kelianis siaubas“ bei „prakeikta bedievystė“: štai kodėl mes norime atsiriboti nuo visko, kas atsiduoda auka, įskaitant ir visą kanoną, ir išlaikyti tik tai, kas yra tyra ir šventa.“ Po to Orthas prideda: „Šia taisykle katalikų Bažnyčia taip pat vadovavosi, ar bent jau bandė vadovautis po II Vatikano, ir dėl to žmonės ėmė galvoti apie dieviškąjį garbinimą pirmiausia kaip apie žydų Velykų puotą[1], apie kurią pasakojama Paskutinės Vakarienės aprašuose.“ Tuomet jis, pasitelkdamas vieną darbą aukos tema, kurį redagavo du šiuolaikiniai katalikiškosios liturgijos žinovai, ir vartodamas šiek tiek nuosaikesnes sąvokas teigė, kad aiškiai matyti, jog šv. Mišių auka – dar labiau negu kryžiaus auka – geriausiu atveju yra idėja, kurią galima labai klaidingai suprasti.

Man, žinoma, nėra reikalo sakyti, kad nesu vienas iš tos „daugybės katalikų“, kuriems kalbos apie šv. Mišių auką yra pats didžiausias ir labiausiai pasibjaurėjimą keliantis siaubas bei prakeikta bedievystė. Nereikia net sakyti, kad tas rašytojas nepaminėjo mano parašytos knygos apie liturgijos dvasią, kurioje išsamiai analizuojama aukos idėja. Jo diagnozė išlieka nerimą kelianti. Bet ar ji teisinga? Aš nepažįstu tų daugybės katalikų, kuriems Eucharistijos kaip aukos supratimas yra prakeikta bedievystė. Antra vertus, galima nesunkiai įrodyti, kad antroji, įžvalgesnė diagnozė dėl galimo klaidingo šv. Mišių aukos supratimo yra teisinga. Net jeigu nekreiptume dėmesio į pirmąjį minėto autoriaus teiginį ir vertintume jį tik kaip retorinę hiperbolę, vis tiek turėtume atvirai pripažinti, kad nerimą kelianti problema tebeegzistuoja. Atrodo, kad didelė dalis katalikiškos liturgijos žinovų praktiškai priėjo išvados, kad 16 a. vykusioje diskusijoje didžiąja dalimi buvo teisus Liuteris, o ne Tridentas[2]; daugmaž panašią poziciją galima aptikti posusirinkiminėse diskusijose dėl kunigystės sakramento. Didis Tridento Susirinkimo istorijos tyrinėtojas Hubertas Jedinas į tai atkreipė dėmesį 1975 metais, rašydamas įvadą paskutiniajam Tridento Susirinkimo istorijos tomui: „Atidus skaitytojas ... tai skaitydamas išsigąs nemažiau nei pats autorius, kai supras, kad daugelis tų dalykų – faktiškai beveik viskas – kas neramino praeities žmones, naujai iškeliami šiandien.“ Tik žinant, kaip veiksmingai buvo neigiamas Tridento autoritetas, galima suprasti, su kokiu kartėliu buvo priešinamasi leidimui aukoti šv. Mišias pagal 1962 metais, po liturginės reformos, patvirtintą Mišiolą. Galimybė aukoti šv. Mišias tokiu [senuoju] būdu sudaro patį stipriausią, o dėl to ir labiausiai netoleruotiną prieštaravimą nuomonei tų, kurie tiki, kad Tridento suformuluota tikėjimo Eucharistija samprata jau prarado savo vertę.

Būtų galima nesunkiai rasti įrodymų, kurie pagrįstų tokią pozicijos formuluotę. Aš nenagrinėsiu kraštutinio liturgijos teologo Haraldo Schützeichel, kuris visiškai nukrypsta nuo katalikų dogmos ir aiškina, pavyzdžiui, kad Tikrojo buvimo idėja buvo sugalvota tik viduramžiais. Koks nors šiuolaikinis liturgijos žinovas, tarkim David N.Power, mums teigia, kad istorijos bėgyje ne tik tiesos išraiška, bet ir jos turinys gali netekti prasmės. Savo teoriją jis susieja konkrečiai su Tridento teiginiais. Theodore Schnitker mums teigia, kad šiuolaikiška liturgija apima tiek skirtingą tikėjimo išraišką, tiek ir teologinius pokyčius. Be to, anot jo, yra teologų, bent jau Romos Bažnyčios ir jos liturgijos aplinkoje, kurie vis dar nesuvokė pilnos svarbos tų pokyčių, kuriuos inicijavo liturginė reforma tikėjimo doktrinos srityje. R. Meßneris savo neabejotinai vertingame darbe apie Martyno Liuterio įvykdytą šv. Mišių reformą ir apie Eucharistiją ankstyvojoje Bažnyčioje, nors ir pateikia daug įdomių minčių, vis tiek prieina prie išvados, kad Liuteris geriau suprato ankstyvąją Bažnyčią negu Tridento Susirinkimas.

Šių teorijų rimtumą įrodo tas faktas, kad dažnai jos yra tuoj pat pritaikomos praktikoje. Teiginys, kad liturgijos subjektas yra pati bendruomenė, yra tarsi leidimas manipuliuoti liturgija pagal kiekvieno asmeninį tos liturgijos supratimą. Taip vadinami naujieji atradimai ir iš jų kylančios formos plinta stulbinančiu greičiu ir su toku paklusnumu, kokio jau seniai nebėra, kai kalbama apie bažnytinio autoriteto normas. Šiandien teorijos, ypač liturgijos srityje, labai greitai įgyvendinamos praktikoje, o praktika, savo ruožtu, kuria ar naikina elgesio ir mąstymo būdus.

Tuo tarpu šios problemos aktualumą didina tai, kad naujausias „apšviestos“ minties judėjimas pranoksta Liuterį: jeigu Liuteris Eucharistijos įsteigimo aprašus suprato literatūrine prasme ir pavertė juos, kaip norma normans[3], savo reformų pagrindu, tai istorinio kriticizmo[4] hipotezės ilgą laiką buvo plataus masto tekstų erozijos priežastimi. Paskutinės Vakarienės aprašai pasirodo kaip konkrečios bendruomenės liturginės konstrukcijos produktas; už tekstų ieškoma [kažkokio] istorinio Jėzaus, kuris nei galvojo apie savo kūno ir kraujo dovaną, nei suprato savo kryžiaus kaip atpirkimo aukos; vietoj to turėtume įsivaizduoti atsisveikinimo vaišes su jų eschatologine perspektyva. Daugelis mato, kaip yra pažeminamas ne tik bažnyčios magisteriumo autoritetas, bet taip pat ir Šventasis Raštas; jo vietą užima nepastovios pseudo-istorinės hipotezės, kurias tuoj pat keičia visokios savavališkos idėjos, o liturgija tampa priklausoma nuo mados. Ten, kur vadovaujantis tokiomis idėjomis, liturgija manipuliuojama dar laisviau, tikintieji jaučia, kad joks aukojimas iš tiesų nevyksta, todėl nenuostabu, kad jie palieka tą liturgiją, o kartu su ja ir Bažnyčią. 

Vertė L. Užpelkė

--------------------------------

[1] ST – Pascha

[2] Tridento Susirinkimas (1545-1563)

[3] lot. „valdančioji taisyklė“, tai yra terminas, kurį protestantai taiko Šventajam Raštui, kaip pagrindinei tikėjimo ir elgesio taisyklei

[4] istorinis kriticizmas – tai biblinio teksto aiškinimai