Liturgijos teologija (I)

J.Ratzingerio / Benedikto XVI paskaita Fontgombault benediktinų vienuolyne (2001 m. liepa).

Pagal Vatikano II Susirinkimo patvirtintą apibrėžimą, liturgija yra „Kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas“.

Tame pačiame tekste Jėzaus Kristaus darbas minimas kaip žmonių atpirkimo darbas, kurį Kristus atbaigė būtent velykiniu savo Kančios Slėpiniu, Prisikėlimu iš numirusiųjų ir šlovingu Įžengimu į dangų.

„Šiuo slėpiniu Jis mirdamas sunaikino mūsų mirtį, o prisikeldamas – sugrąžino gyvenimą“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dviejuose minėtuose sakiniuose žodžių junginys „Kristaus darbas“ buvo pavartotas dvejomis skirtingomis prasmėmis. Pirmiausiai, „Kristaus darbas“ yra nuoroda į istorinius Kristaus atpirkimo veiksmus – Jo mirtį ir Jo prisikėlimą; kita vertus, „Kristaus darbu“ yra vadinamas liturgijos šventimas.

Iš tikrųjų šios dvi reikšmės yra neatsiejamai susijusios: Kristaus mirtis ir prisikėlimas, [t.y.] Velykų slėpinys, nėra tik išoriniai, istoriniai įvykiai. Prisikėlimo atveju tai yra visiškai aišku. Šis Slėpinys yra susijęs su istorija, į ją įsiskverbia, tačiau taip pat ir peržengia jos ribas dviem būdais: tai yra ne žmogaus, bet Dievo veiksmas, kuris iškelia prisikėlusį Kristų virš istorijos, ten, kur Jis atsisėda Tėvo dešinėje. Tačiau kryžius taip pat nėra tik žmogaus veiksmas. Grynojo žmogiškumo apraiška yra tuose, kurie vedė Jėzų nukryžiuoti. Pačiam Jėzui kryžius visų pirma yra ne veiksmas, bet kančia, tokia kančia, kuri yra Jo vienybės su Dieviškąja valia ženklas – vienybės, kurios dramatiška prigimtis mums parodoma Getsemanės sode. Tokiu būdu mirti pasmerktas pasyvusis būties matmuo yra perkeičiamas į aktyvųjį meilės matmenį: mirtis tampa savęs aukojimu Tėvui dėl žmonių. Tokiu būdu šio veiksmo prasmė išsiplečia, taip pat kaip ir prisikėlimo atveju, ir apima daug daugiau nei grynai žmogišką supratimą ir yra daug gilesnė nei tik prikalimo prie kryžiaus ir mirties faktas. Šis papildomas paprasčiausio istorinio įvykio elementas tikėjimo kalba vadinamas „slėpiniu“; o pati giliausia atperkamojo veiksmo prasmė sutelpa į „Velykų slėpinio“ sąvoką. Jeigu tuo remdamiesi galime teigti, kad „Velykų slėpinys“ yra „Jėzaus darbo“ esmė, tuomet tampa visiškai aiškus pastarojo ryšys su liturgija: būtent šis „Jėzaus darbas“ ir yra tikrasis liturgijos turinys. Per Bažnyčios tikėjimą ir maldą „Jėzaus darbas“ liturgijoje yra nuolat grąžinamas į sąlytį su istorija, kad šią persmelktų. Taigi liturgijoje yra vėl ir vėl peržengiamos vien tik žmogiškojo istorijos įvykio ribos, įvykio, kuris yra dieviškojo ir žmogiškojo veiksmo – atpirkimo – dalis. Čia Kristus yra pagrindinis veikėjas: tai yra Kristaus darbas, tačiau šiame darbe Jis pritraukia istoriją prie savęs, kaip tik šiame nuolatiniame veiksme vyksta mūsų išganymas.

Vertė Laima Užpelkė