Guido Marini. Liturgijos dvasia (I)

Kviečiu susitelkti ties temomis, susijusiomis su liturgijos dvasia ir drauge jas apmąstyti. Iš tiesų, ketinu kalbėti tema, kuria turėčiau daug ką pasakyti. Ne tik todėl, kad liturgijos dvasios tema reikalauja daug dėmesio ir kelia sudėtingą uždavinį ją aptarti, bet ir todėl, kad jau daug svarbių darbų šia tema yra parašyta, o jų autoriai neabejotinai reikšmingi teologijos ir liturgijos srityse. Šiuo metu kalbu apie du iš jų, tai – Romano Guardini ir kardinolas Joseph Ratzinger.

Viena vertus, šiandien liturgijos dvasios tema yra bene svarbiausia, ypač mums, šventosios kunigystės atstovams. Būtina dar kartą patvirtinti „tikrąją“ liturgijos dvasią, jos buvimą nepertraukiamoje Bažnyčios tradicijoje ir naujausiose Magisteriumo doktrinose – nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo iki dabartinio pontifikato – tęsiamą liudijimą. Tikslingai panaudojau žodį „tęsiamą“, nes Šventasis Tėvas ypatingai brangina tęsiamumą, ryšį su praeitimi. Jo akimis, tai – vienintelis patikimas kriterijus, pagal kurį išvis įmanoma teisingai interpretuoti Bažnyčios gyvenimą, o tiksliau – bažnytinius dokumentus bei visas juose siūlomas reformas. Ar galima atskirti praeitį ir dabartį? Ar galėtume kalbėti apie praeities ir ateities Bažnyčią, jei būtų atsiradęs didžiulis istorinis trūkis Bažnyčios kūne? Ar kas galėtų pasakyti, kad kažkuriuo metu praeityje mylimoji Kristaus Sužadėtinė gyveno be Šventosios Dvasios paramos, jei atmintis būtų ištrinta ir viskas tyčia pamiršta? 

Vis dėlto kartais žmonės gali būti tikrais tokio mąstymo, pelnytai ir teisingai apibrėžiamo kaip ideologija, šalininkais ar susidaryti išankstinę nuomonę apie Bažnyčios istoriją, kas neturi nieko bendro su tikruoju tikėjimu.

Šios klaidingos ideologijos vaisiaus pavyzdžiu gali būti nuolatinis Bažnyčios atskyrimas į priešsusirinkiminę ir posusirinkiminę. Šiaip tokia kalbėjimo būdas gali būti pagrįsta ir teisėta, tačiau tik su sąlyga, kad bus turimos omenyje ne dvi Bažnyčios: pirma -  tarsi Priešsusirinkiminė Bažnyčia nebeturinti daugiau ką pasakyti ar nebegalinti nieko daugiau duoti, nes ji tarsi liko pranokta, ir antra - Bažnyčia po Susirinkimo, naujoji realybė , Susirinkimo pagimdyta ir savo numanoma dvasia nėra susijusi su savo praeitimi. Mes negalime taip kalbėti ir net taip manyti. Toks mąstymas ne tik neteisingas, bet jau gerokai pasenęs, galbūt suprantamas istoriniu požiūriu, tačiau vis tiek susijęs su jau pasibaigusiu Bažnyčios gyvenimo etapu.

Ar tai, ką mes dabar apsvarstėme, ką kalbėjome apie „tęstinumą“, siejasi su šios paskaitos svarstoma tema? Tikrai taip. Tikroji liturgijos dvasia neįmanoma be skaidrumo ir šviesaus požiūrio, atsisakant visos polemikos artimesnės ar tolimesnės praeities atžvilgiu. Liturgija negali ir neturi tapti galimybe kilti konfliktui tarp tų, kurie randa gėrį tik tame, kas buvo iki mūsų, ir tų, kurie, atvirkščiai, beveik visada įžiūri blogį tame, kas buvo iki mūsų. Vienintelis būdas, leidžiantis pasiekti liturgijos dvasios tikrumą, su džiaugsmu ir tikru dvasiniu žavesiu žvelgti į dabartinę ir praeities Bažnyčios liturgiją kaip į vieningą Bažnyčios turtą jos nenutrūkstamame virsme. Dvasia – būtent tai, ką mes turime gauti iš Bažnyčios ir tai nėra mūsų pačių sukuriamas vaisius. Dar pridursiu, kad dvasia, vedanti į tai, kas yra svarbiausia liturgijoje, ar dar tiksliau – į maldą, įkvėptą ir vedamą Šventosios Dvasios, kur Kristus ir toliau lieka ir skverbiasi į mūsų gyvenimus šiandien. Iš tiesų, liturgijos dvasia yra Šventosios Dvasios liturgija.

Nemėginsiu perprasti viso siūlomos temos gilumo ar išnagrinėti visus aspektus, kas būtų reikalinga, norint plačiai ir išsamiai ją suprasti. Apsiribosiu tik keletu pačių svarbiausių liturgijai elementų, susijusių su Eucharistijos šventimu, kaip siūlo Bažnyčia, ir kiek aš esu giliai pažinęs juos per pastaruosius du tarnystės metus mūsų Šventajam Tėvui, Benediktui XVI. Jis yra tikras liturgijos dvasios meistras tiek savo mokymu, tiek pavyzdžiu, vykdant Šventąsias apeigas.

Jei šiuose liturgijos esmės apmąstymuose atkreipsiu dėmesį į elgesio pavyzdžius, kurie man atrodo neharmoningi su tikrąja liturgijos dvasia, tai bus tik nedidelis indėlis siekiant šią dvasią pateikti visame jos grožyje ir tiesoje.

1. Šventoji liturgija, didžioji Dievo dovana Bažnyčiai

Visi puikiai žinome, kaip Antrasis Vatikano Susirinkimas dedikavo savo pirmojo dokumento visybę liturgijai: Sacrosanctum Concilium. Jis buvo pavadintas Šventosios liturgijos Konstitucija.

Norėčiau pabrėžti žodžio „Šventoji“ reikšmę ir svarbą greta žodžio „Liturgija“. Tiesą sakant, Susirinkimo Tėvai tokiu būdu siekė sustiprinti liturgijos šventumo aspektą. 

Ką gi vadiname Šventąja Liturgija? Rytai šiuo atveju kalbėtų apie dievišką Liturgijos dimensiją ar tiksliau – dimensiją, nepriklausančią nuo žmogaus valios, nes tai yra dovana iš aukščiau. Kitaip tariant, kalbame apie Kristaus išgelbėjimo paslaptį, patikėtą Bažnyčiai, kad būtų skelbiama per liturginių ir sakramentinių apeigų objektyviąją prigimtį kiekvieną akimirką ir visur. Tai – mus lenkianti realybė, gauta kaip dovana, ir privalome leisti jai mus keisti. Antrasis Vatikano Susirinkimas teigia: „...kiekvienas liturginis šventimas kaip kunigo Kristaus ir jo Kūno-Bažnyčios darbas yra ypatingai šventas...“ (Sacrosanctum Concilium, n. 7)

Žvelgiant iš šios perspektyvos, nesunkiai galime suprasti, kaip kai kurie veikimo būdai nutolę nuo tikrosios liturgijos dvasios. Iš tiesų, kai kurie individai sugebėjo įvairiais būdais sumenkinti Bažnyčios liturgiją, prisidengdami klaidingai naudojamo kūrybiškumo pretekstu. Tai buvo daroma adaptuojantis prie vietos situacijos ir bendruomenės poreikių, taip pasisavinant teisę nutolti nuo liturginių apeigų, jas papildyti ar keisti siekiant subjektyvių ir emocinių tikslų. Už tai mes, kunigai, esame labiausiai atsakingi. 

2001 m. šiuo tikslu buvęs kardinolas J. Ratzingeris tvirtino: „Atsirado naujo liturginio supratimo poreikis. Toks naujas supratimas sustabdytų tendenciją manyti, kad liturgija yra atviros manipuliacijos objektas. Pasiekėme „tašką“, kada liturginės grupės kūrybiškai kaip mezginį neria sekmadienio liturgiją, pasiremdamos vien savo autoritetu. Ir turime neabejotinai įsivaizduojamą gabių ir patyrusių individų grupės produktą. Tačiau tokiu būdu sumažėja erdvė, kur galime aptikti „visiškai kitokį“, kur Dievas dovanoja save, o tai, su kuo aš susiduriu, yra tik grupės žmonių meistriškumas. Tuomet suprantame, kad ieškome kažko kito. To per maža ir tuo pat metu tai yra kažkas kita. Šiandien svarbiausia suformuoti naują požiūrį į liturgiją ir įdiegti supratimą, kad čia nėra vietos manipuliacijai. Išmokti vėl atpažinti joje gyvą kūrinį, kuris auga ir kuris mums dovanotas, per kurį mes dalyvaujame dangiškoje liturgijoje. Išsižadėti ieškojimo mūsų pačių savirealizacijos joje ir pamatyti joje dovaną. Tai, manau, yra svarbiausia: nepasiduoti pagundai elgtis despotiškai, nes taip liturgija suvokiama kaip objektas, žmogaus nuosavybė, ir pažadinti vidinį šventumo pajautimą.“ (iš „Dievas ir pasaulis“, vertimas iš italų kalbos)

Teiginys, kad liturgija yra šventa, suponuoja faktą, kad liturgija neegzistuoja dėl vieno individo ar jų grupės atsitiktinių modifikacijų ar sutartinių išradimų. Liturgija nėra uždaras ratas, kuriame nusprendžiame susitikti, galbūt padrąsinti vienas kitą, pajusti, kad esame kažkokios šventės dalyviai. Liturgija yra Dievo kvietimas žmonėms dalyvauti Jo buvime, tai – Dievo pasirodymas tarp mūsų, tai Dievas sutinka mus šiame pasaulyje. 

Tam tikra adaptacija prie vietos situacijos yra nuspėjama ir derama. Mišiolas pati parodo, kur galima kažką keisti ir pritaikyti, tačiau būtent tik tuose skyriuose, o ne kituose. To priežastis yra svarbi ir vertėtų ją dar kartą paminėti: liturgija yra už mus aukštesnė dovana, brangiausias turtas, perduotas mums ilgaamžės Bažnyčios maldos, vieta, kur tikėjimas randa savo formą laike ir išraišką maldoje. Mums tai pasiekiama ne todėl, kad galėtume savaip interpretuoti. Liturgija suformuota daugiau taip, kad būtų visiškoje mūsų visų dispozicijoje kaip vakar, taip šiandien, taip ir rytoj. Popiežius Jonas Paulius II savoenciklikoje apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia „Ecclesia de Eucharistia“rašė: „Mūsų laikais irgi reikia iš naujo atrasti bei imti branginti klusnumą liturginėms normoms kaip vienos ir visuotinės Bažnyčios, sudabartinamos kiekviename Eucharistijos šventime, atspindį ir liudijimą.“ (n. 52)

Nuostabioje dažnai Šventosios Liturgijos Konstitucijoje cituojamoje enciklikoje apie liturgiją „Mediator Dei“ popiežius Pijus XII liturgiją vadina „... vieša malda... mistinio Kristaus Kūno apeigos, Jo Galvos ir narių visybėje“ (n. 20) Lyg sakytume, kad be visų kitų dalykų liturgija, Bažnyčia „oficialiai“ identifikuoja save jos vienybės su Kristumi kaip su sutuoktiniu paslaptyje, kur ji „oficialiai“ save atskleidžia. Kokia atsaini beprotybė iš tiesų yra reikalauti teisės subjektyviai keisti šventus laiko patikrintus ženklus, kuriais Bažnyčia kalba apie save, apie tapatybę ir tikėjimą!

Dievo žmonės turi teisę, kurios visada paisoma ir dėl kurios turi būti leidžiama branginti viską, kas nėra tiktai skurdus žmogiškųjų pastangų rezultatas, o Dievo kūrinys, ir būtent todėl, kad tai yra Dievo kūrinys, išganinga naujo gyvenimo krikštykla. 

Norėčiau pratęsti savo svarstymus šia tema, kuri, galiu paliudyti, yra itin svarbi Šventajam Tėvui, pasidalindamas su jumis fragmentu iš popiežiaus Benedikto XVI posinodinio apaštališkojo paraginimo „Sacramentum Caritatis“, parašyto po Šventosios Eucharistijos Sinodo. „Pabrėžiant „ars celebrandi“ svarbą“, rašo Šventasis Tėvas, „aikštėn iškeliama liturginių normų reikšmė... Eucharistijos šventimui teikia daug naudos, kai kunigai ir už liturginę pastoraciją atsakingieji stengiasi supažindinti su galiojančiomis liturginėmis knygomis bei atitinkamomis normomis... Bažnytinėse bendruomenėse jų išmanymas bei branginimas galbūt suponuojamas, bet dažnai nepagrįstai. Iš tikrųjų, šiuose tekstuose glūdi lobiai, išlaikantys bei išreiškiantys Dievo tautos dutūkstantmetės istorijos tikėjimą ir kelią.“ (n. 40)