Kun. Albertas Stalioraitis. Visas katalikų tikėjimas sukasi apie Švč. Trejybę

Kun. A. Stalioraičio pamokslas Dešimtajam Sekmadieniui po Sekminių (Kražiai, Akademija “Ad Fontes”, 2012 08 05).

Brangieji Kristuje, šiandien Šventoji Bažnyčia švenčia Dešimtąjį sekmadienį po Sekminių ir Švč. Dievo Motinos Snieginės šventę.

Šventojo Apaštalo Pauliaus laiško Korintiečiams ištraukoje, kuri šiose Šv. Mišiose ką tik buvo perskaityta, parašyta: ‘Yra skirtingų dvasinių dovanų, tačiau - viena ir ta pati Dvasia; yra skirtingų tarnysčių, tačiau - vienas ir tas pats Jėzus Kristus; yra skirtingų darbų, tačiau - vienas ir tas pats Dievas Tėvas, Kuris visuose dirba’.

Šiais įkvėptais žodžiais, Apaštalas apibūdina Trijų Dieviškųjų Asmenų veikimą ‘ad extra’, tai yra, ne taip, kaip Švenčiausiosios Trejybės Asmenys tarpusavyje santykiauja, bet kaip Jie su mumis, žmonėmis, santykiauja, ir su visa Kūrinija apskritai.

Iš tiesu, dauguma Epistolių ir Evangelijų, kurias Bažnyčia savo Liturgijoje mums pristato, kalba apie Švenčiausiąją Trejybę: būtent, apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus amžinąjį dieviškąjį Asmenį, apie Jojo dieviškąjį mokymą bei stebuklus, gyvenant žemėje; apie Šventosios Dvasios malonės veikimą mūsų sielose, tiek betarpiškai, tiek per Bažnyčios Sakramentus; ir apie Amžinojo Tėvo kuriančią visagalybę bei apvaizdą.

Beje, visa Šventųjų Mišių Liturgija sukasi apie Švenčiausiąją Trejybę ir yra Josios garbinimui švenčiama. Epistolės ir Evangelijos skaitiniai mums kaskart primena, ką Mišių Aukoje garbiname. Šventasis Paulius pastebėjo, kad ‘kas prie Dievo nori artėti, turi pirmiau Jį pažinti.’ Jau pirmųjų krikščioniškųjų amžių bažnytinis rašytojas Tertulijonas paraše, kad ‘visas katalikų tikėjimas sukasi apie Trejybę.’

 Jeigu Amžinasis Tėvas Kūrinijoje nebūtų apsireiškęs ir per išrinktus pranašus nebūtų kalbėjęs; jeigu Amžinasis Sūnus, Tėvo Žodis, nebūtų tapęs kūnu, nebūtų apsigyvenęs tarp mūsų, ir mums tikrąjį Dievo veidą bei širdį nebūtų parodęs; jeigu Šventoji Dvasia nebūtų per pirmąsias Sekmines ant Mergelės Marijos bei Apaštalų nužengusi, tuo Bažnyčiai pradžią duodama, vargu bau mes, žmonės, savo neapšviestu prigimtiniu protu būtume suvokę, kad Dievuje yra trys amžini, visagalintys, esmėje lygus ir tobuli Asmenys, kurie neperskiriamą dangišką meilės bendruomenę sudaro, kurie su mumis bendrauti bei mus savo malone sudievinti nori!

Šio sekmadienio Evangelijoje Amžinasis Sūnus, nužengęs iš Dangaus ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose, sakydamas palyginimą apie Farizieju ir Muitininką, kaip tik ir skelbia tikrąją Dievo mintį, prieš ‘anuos, kurie įsitikinę buvo savo pačiu teisumu, tuo tarpu kitus niekindavo’. Kaip jau žinote, fariziejus Šventykloje meldėsi, išdidžiai dėkodamas Dievui, kad jisai netoks – kokie kiti ‘griešni’ žmones. Tuo tarpu, ir muitininkas toje pačioje Šventykloje meldėsi, tačiau atokiai stovėdamas, gal už pilioriaus pasislėpęs. Nedrįsdamas akių pakelti į dangų, vis mušėsi krūtinėn, ir kartojo: ‘O Dieve, būk man, nusidėjėliui, gailestingas!’ Kristus tepridūrė, kad ‘muitininkas liko išteisintas, o fariziejus liko neišteisintas; nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas’.

Šie Kristaus prieš du tūkstančius metų pasakyti žodžiai yra ir mums šiandien taikli pamoka. Mes privalome tiktai savo pačių sąžinę kratyti, o ne kitų žmonių sąžinę. Mes niekados neturėtume drįsti girtis, kad esame už kitus geresni, nes vien Dievas žino, kaip kiekvienas iš mūsų iš tikrųjų mąsto, ką kiekvienas mūsų jaučia, kaip kiekvienas mūsų kenčia, ko kiekvienas mūsų trokšta, ko kiekvienam mūsų trūksta, kaip kiekvienas mūsų stengiasi. ‘Veidmainy! išimk pirmiau rastą iš savo paties akies, tada tiktai rūpinkis krisleliu brolio akyje!’ Palyginant su mumis, žmonėmis, tik vienas Dievas yra geras, kaip Kristus patsai, nors žmogišką prigimtį prisiėmęs, tačiau nuo amžių Dievu likdamas, mus kitur Evangelijoje moko: ‘Vienas Dievas tėra geras’.

Panašiai ir Šventas Paulius rašo, kad visi alei vienas esame nusidėjėliai, nes ‘visiems trūksta Dievo šlovės.’ O iš daugelio stebuklų, kuriuos Kristus, žemėje gyvendamas, padarė, žinome, kad Dievas yra daug atlaidesnis teisėjas negu dauguma žmonių, kurie griežti būti kitų atžvilgiu neturi anei pagrindo, anei teisės! Del to, privalome ‘gyventi ir leist gyventi’, palikdami vienam Dievui teisę mus pačius ir kitus teisti: nes Jisai vienas tėra tobulas, vienas - neprilygstamai geras ir teisus, vienas tiktai viską mato ir žino.

Privalome melstis, visų pirma, patys už save, idant Dievas Tėvas mūsų pasigailėtų; kad Dievas Sūnus mums Savo malonę suteiktų; kad Dievas Šventoji Dvasia mums protą apšviestų, širdį atvertų ir stiprybės duotų Dangaus valiai vykdyti. Artimo meilė reikalauja, kad ir už kitus melstumėmės, kad imlūs taptų Šventosios Dvasios įkvėpimams, kad išmoktų Dievo Tėvo valią vis geriau įžvelgti bei įvykdyti, kad trokštų vis dažniau artimai bendrauti su Dievu Sūnumi Šventoje Komunijoje. Nes kiekvienas žmogus turi ypatingą gyvenimo paskirtį, kurią gal dar nepilnai suvokia, kurią betgi aiškiau suvoks, tiktai paprašius, kad Triasmenis Dievas į pagalbą ateitų savo Šviesa, Malone ir Meile.

Galiausiai, norėčiau priminti, kad šiandien, rugpjūčio penktą dieną, yra taipogi Švč. Dievo Motinos Snieginės šventė, kuri šiemet Romoje švenčiama vietoj sekmadienio.

Romos apeigų Brevijorius štai ką sako apie šią šventę: ‘Kuomet Liberijus Romos popiežium buvo, romėnu bajoras - vardu Jonas - ir jojo žmona, taip pat bajorė, neturėdami vaikų, kam turtus paliktų, nusprendė viską paaukoti Švenčiausiajai Dievo Motinai. O Mergele Marija, judviejų maldų maloningai įsiklausydama, per sapną apsireiškė ir nurodė, kad ten, kur pasnigs, turės pastatyti Josios garbei bažnyčią. Taip pat ir popiežius Liberijus tą naktį tą patį sapną susapnavo.

O štai, rugpjūčio penktosios vakare, per pačius baisiausius vasaros karščius, Romos Ekskvilnijos kalnelyje pasnigo. O toj pačioj vietoj, bajoro Jono ir bajorienės lėšomis, popiežius Liberijus didingą bažnyčią pastatydino, kurią iš pradžių Liberijaus, arba Švenčiausiosios Dievo Motinos prie prakartėlės, vardu pavadino. Joje juk buvo patalpinta iš Beatliejaus atgabenta Kūdikėlio Jėzaus prakartėlė. Tačiau amžių bėgyje Romoje atsirado daugiau Marijos garbei pašvęstų bažnyčių. Tai šitoji, pati pirmoji, pastatyta kalnelyje, kur rugpjūčio penktosios vakare pasnigo, igijo vardą ‘’Šventosios Marijos Didžiosios’ bažnyčia, itališkai ‘Santa Maria Maggiore’. Taip jinai po šiai dienai ir vadinasi. Tegul Švenčiausioji Mergelė mus šiandien čionai susirinkusius užtaria bei palaimina, o kelyje atgal į namus tegul saugo bei lydi.