Guido Marini. Liturgijios dvasia (IV)

Aktyvus dalyvavimas 

Būtent šventieji šventė liturginius aktus aktyviai juose dalyvaudami. Šventumas, jų gyvenimo būdo rezultatas, yra pats gražiausias, tikrai aktyvaus dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje liudijimas.

Tuo pat metu, kai Antrasis Vatikano Susirinkimas Bažnyčiai priminė visuotinį kvietimą į šventumą, dėl dieviškos Apvaizdos šitaip primygtinai kalbėjo ir apie būtinybę skatinti tikrąjį tikinčiųjų dalyvavimą šventųjų paslapčių šventime. Šis autoritetingas Susirinkimo  nurodymas patvirtintas ir dar daug kartų pateiktas vėlesniuose  Magisteriumo dokumentuose iki pat šių dienų. 

Tačiau „aktyvaus dalyvavimo“ koncepcija ne visais laikais yra teisingai suprantama, sprendžiant iš to, kaip to moko ir kaip ragina tikinčiuosius Bažnyčia. Aktyviai dalyvaujama tada, kai liturginių šventimų metu kiekvienas vykdo savo tarnystę, kai kiekvienas geriau supranta girdimą Dievo ar tariamą maldos žodį, taip pat aktyviai dalyvaujama, kai kiekvienas balsu įsilieja į kitų giedančiųjų gretas... Visa tai, deja, tikrai nereikštų aktyvaus dalyvavimo, jei tai nevestų į Jėzaus Kristaus, mirusio ir prisikėlusio dėl mūsų, amžinojo gyvenimo sakramento adoraciją. Taip yra tik todėl, kad Jis adoruoja sakramentą, priimdamas jį į savo gyvenimą, rodo suprantantis, kas yra švenčiama, ir taip iš tiesų dalyvauja liturginio akto malonėje. 

Patvirtinant tai, kas buvo išsakyta, dar kartą paklausykime ištraukos iš kardinolo J. Ratzinger fundamentalios studijos „Liturgijos dvasia“: „Kas yra aktyvus dalyvavimas? Ką turime daryti? Žodis, deja, buvo labai greitai suprastas, bet tik kaip kažkas išoriško, skatinančio bendros veiklos poreikį, tarsi kiek įmanoma daugiau žmonių ir kiek įmanoma dažniau būtų regimai  įtraukta į veiksmą. Tačiau žodis „dalyvavimas“ reiškia principinį veiksmą, kuriame kiekvienas yra jo „dalis“... Liturgijos „actio“šaltinis reiškia Eucharistinę maldą. Tikrasis liturginis veiksmas, tikrasis liturginis aktas yra malda... Ši malda – Eucharistinė malda, „Kanonas“ – daugiau nei kalba, tai „actio“ aukščiausia šio žodžio prasme“ (p. 171–2). Kristus sudabartinamas visuose Jo išganymo darbuose ir dėl šios priežasties žmogaus „actio“ tampa antraeilis ir užleidžia vietą dieviškajam „actio“, Dievo darbams.

Taigi, tikras veiksmas liturgijoje yra paties Dievo veiksmas, Jo išganymo darbai Kristuje, kur mes dalyvaujame. Be kita ko, tikras krikščioniškos liturgijos naujumas, gerbiant kiekvieną kitą garbinimo aktą, yra tada, kai pats Dievas veikia ir vykdo tai, kas svarbiausia, o tuo metu žmogus yra kviečiamas atsiverti Dievo veiklai, kad liktų perkeistas. Svarbiausias aktyvaus dalyvavimo aspektasyra įveikti skirtumą tarp Dievo akto ir mūsų pačių, kad galėtume tapti viena su Kristumi. Todėl, pabrėžiant tai, kas iki šiol pasakyta, neįmanoma dalyvauti be adoracijos. Pasiklausykime dar vienos ištraukos iš „Sacrosanctum Concilium“: „Todėl Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose.“ (n. 48)

Lyginant su šiuo, visa kita yra antraeiliai dalykai. Iš tiesų, dabar kalbu apie išorinius veiksmus, numatytus pirmiausia Žodžio liturgijoje, jų svarbą ir būtinumą. Miniu išorinius veiksmus, nes jei jie taptų pagrindiniu užsiėmimu ir liturgija nusileistų iki bendro akto, tikroji liturgijos dvasia būtų neteisingai suprasta. Pagal tai galima spręsti, kad tikrasis mokymas liturgijoje negali glūdėti išorinių veiksmų mokymesi ir atlikime, bet turi būti įvadu į esminį veiksmą, kuris yra paties Dievo, Kristaus Velykų paslaptis. Privalome leisti Kristui mus sutikti, mus įtraukti, mus keisti. Te vien tik išoriniai gestai nebus painiojami su tikru mūsų kūnų dalyvavimu liturginiame akte. Neatimant nieko iš išorinio veiksmo, lydinčio vidinį, reikšmės ir svarbos, liturgija reikalauja daug daugiau iš žmogaus kūno. Ji reikalauja visų ir naujų pastangų kasdieniuose mūsų gyvenimo veiksmuose. Tai Šventasis Tėvas Benediktas XVI vadina „Eucharistine darna“. Iš esmės, tai yra tikslus tokios darnos, tikriausios dalyvavimo išraiškos, atlikimas net kūniškai, liturginiame akte – išganytojiškas Kristaus veiksmas. 

Norėčiau tęsti mūsų svarstymus. Ar esame tikri, kad aktyvaus dalyvavimo skatinimas susideda iš kuo didesnių mastų ir betarpiškai suvokiamų dalykų? Ar negali būti teisinga, kad žengimas į Dievo paslaptį galėtų būti lengvesnis ir kartais net lydimas to, kas iš esmės paliečia širdį? Ar netiesa, kad dažnai neproporcingai daug vietos skiriama tuščioms ir banalioms kalboms, pamirštant, kad tiek dialogas, tiek tyla yra liturgijos dalis, kaip ir bendruomeninės giesmės ir chorinė muzika, vaizdiniai, simboliai, gestai? Argi ir lotynų kalba, grigališkasis giedojimas ir šventoji polifonija nepriklauso šiai įvairiopai kalbai, vedančiai mus į paslapties centrą?

Išversta kun. Alionido P. Budriaus rūpesčiu