Guido Marini. Liturgijios dvasia (III)

Monsinjoro G. Marini, popiežiaus liturginių ceremonijų meistro, paskaita Kunigų metų konferencijoje Vatikane 2010 m. sausio 6 d.

Adoracija ir vienybė su Dievu

Adoracija yra pripažinimas, pripildytas stebuklo, galėtume sakyti net ekstatinis (nes pakylame virš savo kūnų ir mažų pasaulėlių) beribės Dievo galios pripažinimas, Jo didybės ir Jo begalinės meilės, kurią Jis dalina mums neatlygintinai, Jo visagalės ir visa reginčios viešpatystės pripažinimas. Adoracija veda žmogaus susijungimo ir kūrybos su Dievu link, atsiskyrimo būsenos, aiškios autonomijos, savęs praradimo link, nes tai ir yra savęs atradimo iš naujo kelias . 

Prieš neapsakomą Dievo malonės grožį, įgyjančio formą įkūnyto Žodžio sakramente, Jo mirtį vardan mūsų ir prisikėlimą bei šventą apsireiškimą liturgijoje, nieko daugiau mums nebelieka, kaip tik adoruoti. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ patvirtina: „Velykų įvykiui ir jį amžių tėkmėje sudabartinančiai Eucharistijai būdingas tikrai milžiniškas „talpumas“, aprėpiantis visą istoriją kaip atpirkimo malonės adresatą. Ši nuostaba turi visada apimti Eucharistijos švęsti susirinkusią Bažnyčią.“ (n. 5)

„Mano Viešpats ir mano Dievas“ – esame mokomi sakyti nuo vaikystės, nuo įšventinimo akimirkos. Tokiu būdu, skolindamiesi apaštalo šv. Tomo žodžius, esame vedami garbinti Viešpatį, sudabartintą ir gyvą Šventosios Eucharistijos šventimuose, vienijantį mus su Juo ar pripažįstamą kaip mūsų visų. Čia galima vėl rasti mūsų kasdienį kelią, radus teisingą gyvenimo tvarką, fundamentalų kriterijų, pagal kurį suvokiame , kaip gyventi ir mirti.

Štai priežastis, kodėl viskas liturginiame veiksme per kilmingumą, grožį ir išorinio ženklo harmoniją turi vesti į adoraciją, vieningumą su Dievu: tai apima ir muziką, giesmes, tylos momentus, Viešpaties žodžio skelbimo būdą. Taip pat maldą, naudojamus gestus, liturginius drabužius, šventus indus ir kitus daiktus bei baldus ir, žinoma, patį šventąjį pastatą. Štai iš šios perspektyvos turi būti vertinamas ir svarstomas Jo Šventenybės Benedikto XVI sprendimas. Jis nuo „Corpus Christi“ šventės praėjusiais metais pradėjo dalinti Šventąją Komuniją priklaupiantiems tikintiesiems tiesiai ant liežuvio. Šiuo pavyzdžiu Šventasis Tėvas kviečia paversti matomu tinkamą mūsų Viešpats Eucharistinio buvimo paslapties didybės garbinimą. Adoraciją, kuri turi būti puoselėjama ypatingai, kai prie švenčiausios Eucharistijos artėjame kitomis šiandien leistinomis formomis. 

Norėčiau dar kartą pacituoti kitą ištrauką iš posinodinio apaštališkojo paraginimo „Sacramentum Caritatis“: „Reformai žengiant pirmuosius žingsnius, vidinis šv. Mišių ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos ryšys kartais nebūdavo pakankamai aiškiai suvokiamas. Viena tuo metu paplitusi prieštara, pavyzdžiui, buvo grindžiama pastaba, kad eucharistinė Duona mums duota ne kontempliuoti, bet valgyti. Iš tikrųjų tokia priešprieša Bažnyčios maldos patirties šviesoje pasirodė visiškai nepagrįsta. Jau Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Nemo autem illam carnem manducat, nisi prius adoravit;... peccemus non adorando“ – „Niekas šio kūno nevalgo, pirma jo neadoravęs; ... jo neadoruodami nusidėtume“. Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris, kaip toks, yra didžiausias Bažnyčios adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti Tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su Juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio.“ (n. 66) 

Manau, kad tarp kitų ši tik ką mano perskaityta teksto ištrauka neturėtų likti nepastebėta: „[Eucharistijos šventimas] yra didžiausias Bažnyčios adoracijos aktas.“ Dėkodamas Šventajai Eucharistijai, Jo Šventenybė Benediktas XVI dar kartą patvirtina: „Dievo ir Izraelio santuoka tampa tikrove anksčiau neįsivaizduojamu būdu: kas anksčiau buvo stovėjimas priešais Dievą, tas dabar, dalyvaujant Jėzaus aukoje, yra jo kūne ir kraujyje.“ (Deus Caritas est, n.13) Dėl šios priežasties, viskas liturgijoje, o tiksliau – Eucharistijos liturgijoje, turi vesti į adoraciją, viskas, kas atskleidžiama apeigose, turi padėti mums žengti į Bažnyčios, jos Viešpaties adoraciją.

Matyti liturgiją kaip adoracijos būdu vienijimosi su Dievu vietą, nereiškia prarasti bendruomeninės dimensijos matymą liturginiame šventime ar pamiršti imperatyvų geraširdiškumą artimam. Atvirkščiai, tik per iš naujo gimusią Dievo adoraciją Kristuje, kuri įgyja formą liturginiame akte, atsiras tikroji broliška komunija ir nauja geraširdiškumo bei meilės istorija, priklausomai nuo šio gebėjimo daryti stebuklus ir didvyriškai elgtis, ką tik Dievo malonė gali suteikti mūsų skurdžioms širdims. Šventųjų gyvenimai primena ir moko mus šito. „Susivienijimas su Kristumi kartu yra susivienijimas su visais kitais, kuriems Jis save atiduoda. Negaliu turėti Kristaus vienas sau; Jam priklausyti galiu tik susivienijęs su visais tais, kurie yra tapę ar taps Jo paties. Komunija traukia mane iš manęs paties pas Jį ir per tai kartu į vienybę su visais krikščionimis.“ (Deus caritas est, n. 14)