Guido Marini. Liturgijios dvasia (II)

Monsinjoro Guido Marini, popiežiaus liturginių ceremonijų meistro, paskaita Kunigų metų konferencijoje Vatikane 2010 m. sausio 6 d.

2. Liturginės maldos kryptis 

Nepaisant laikui bėgant atsirandančių pokyčių Bažnyčių architektūroje ir vietose, kur vyksta liturginės apeigos, krikščioniškoje bendruomenėje iki šių dienų nepakito viena – malda pasisukus veidu į rytus. Šios tradicijos paisoma nuo pat krikščionybės atsiradimo. 

Kaip suvokiame „melstis veidu atsisukus į rytus“? Tai reiškia melstis pasisukus širdimi į Kristų, kuris mus išganys ir kuriam yra skiriama malda kaip ir istorijos pradžioje, taip ir jos pabaigoje. Saulė kyla rytuose, o saulė yra Kristaus simbolis, šviesa kylanti Rytuose. Šiuo momentu į galvą ateina mesijinė ištrauka iš „Benedictus“ giesmės: „Per mūsų Dievo švelnų gailestingumą*, kurs iš Rytų (Oriento)  aukštybių lanko mus“.

Ypatingai patikimi ir naujausi tyrimai įrodė, kad visais laikais krikščioniškoji bendruomenė rasdavo būdų, kaip išreikšti šią fundamentalią tikėjimo kryptį net išoriniuose ir matomuose liturginiuose ženkluose. Todėl Bažnyčios buvo statomos būtent taip, kad apsidė būtų pasukta į rytus. Kada šventose vietose tokia kryptis buvo negalima, Bažnyčia kreipėsi į Nukryžiuotąjį virš altoriaus, kiekvienas galėjo kreiptis į Jį. Apsidės buvo dekoruojamos vienodai, kada Viešpats vaizduojamas tviskančiais apdarais. Visi buvo kviečiami susimąstyti, žvelgiant į tokius vaizdinius Eucharistinių liturginių apeigų metu. 

Be smulkios istorinės krikščionybės meno analizės, norėtume dar kartą patvirtinti, kad malda, atsisukus rytų kryptimi, o dar tiksliau – veidu į Viešpatį, yra būdinga tikrosios liturgijos dvasios išraiška. Šitaip mes kviečiami pasisukti širdimi į Viešpatį Eucharistinių liturgijos šventimų metu, kaip mums primenama įžanginiame Mišių Kanono Pratarmės dialoge. „Sursum corda“ („Kelkite širdis“) – ragina kunigas, ir visi jam atliepia: „Habemus ad Dominum“ („Keliame į Viešpatį“). Jei visos krikščioniškosios bendruomenės vidinė nuostata meldžiantis yra tokia, būtų galima rasti ir išorinę tokios nuostatos išraišką, išraišką ženklais. Be to, tokie išoriniai ženklai negali būti tikri, nes per juos teisingas dvasinis požiūris tampa matomas. 

Taigi, kardinolo J. Ratzinger pateikto ir dar kartą jo buvimo popiežiumi metu patvirtinto pasiūlymo tikslas yra pakabinti Nukryžiuotąjį altoriaus centre, kad visi liturginių šventimų metu galėtų veidus ir žvilgsnius kreipti į Viešpatį, taip nukreipdami ir savo maldas bei širdis. Pasiklausykime Jo Šventenybės, Benedikto XVI, kuris pirmosios liturgijos Raštų knygos pratarmėje rašo: „Mintis, kad pamaldų metu kunigas ir žmonės turėtų žiūrėti vieni į kitus, kilo tik šiuolaikinėje krikščionybėje ir yra visiškai svetima senajai Bažnyčiai. Kunigas ir žmonės tikrai nesimeldžia vienas kitam, jie meldžiasi Viešpačiui. Todėl melsdamiesi jie žiūri ta pačia kryptimi: į rytus, kaip kosminį Viešpaties simbolį, arba, kai tai neįmanoma, į Kristaus atvaizdą apsidėje, į Nukryžiuotąjį, arba paprasčiausiai į dangų, kaip pats Viešpats meldėsi naktį prieš Jo kančią (pagal Joną 17. 1). Dabar šio skyriaus pabaigoje pateiktas mano pasiūlymas, svarstant šį klausimą darbe „Liturgijos dvasia“, laimei, tampa vis priimtinesniu: vietoj tolesnių transformacijų, paprasčiausiai rasti vietą Nukryžiuotajam altoriaus centre, kad tiek kunigas, tiek tikintieji galėtų pasisukti į jį veidu ir būti vedami Viešpaties, kuriam visi kartu skiria savo maldas.“ (vert. iš italų kalbos)

Juo labiau te nebūna sakoma tai, kad mūsų nukryžiuoto Viešpaties atvaizdas atitraukia tikinčiųjų žvilgsnį nuo kunigo, nes jie ir neprivalo žiūrėti į celebrantą  liturgijos metu! Jie privalo kreipti žvilgsnius į Viešpatį! Tuo pačiu vadovaujantysis ceremonijai taip pat turėtų pasisukti į Viešpatį. Nukryžiuotasis ne atitraukia mūsų žvilgsnį , o greičiau praplečia mūsų akiratį, leisdamas išvysti Dievo pasaulį. Nukryžiuotasis veda mus į meditaciją sakramento metu, Jis pristato mus dangui, iš kur sklinda vienintelė gyvenimui šioje žemėje prasmę suteikianti šviesa. Mes iš tiesų būtume akli ir mūsų žvilgsniai būtų atitraukti, jei visada žiūrėtume ten, kur matomas tik žmogus ir jo darbai.

Tokiu būdu suprantame, kodėl šiandien dar vis įmanoma švęsti šventąsias Mišias ant senųjų altorių, kai tam tikri architektūriniai ir meniniai mūsų Bažnyčių bruožai tai leidžia. Šventasis Tėvas taip pat pateikia mums pavyzdį, kaip jis švenčia Šventąją Eucharistiją prie senojo Siksto koplyčios altoriaus mūsų Viešpaties Krikšto šventėje. 

Mūsų laikais pasakymas „šventimas atsigręžus į žmones“ naudojamas vis dažniau. Jei toks pasakymas naudojamas apibūdinti kunigo, kuris dažnai būna atsisukęs į savo parapijiečius tik dėl altoriaus padėties, buvimo vietą, tokiu atveju šis pasakymas priimtinas. Tačiau jis bus kategoriškai atmestas, jei bus naudojamas teologiniam teiginiui. Kalbant teologiškai, šventosios Mišios visada skiriamos Dievui per Kristų mūsų Viešpatį ir būtų didžiai klaidinga įsivaizduoti, kad principinė aukojimo veiksmo kryptis galėtų būti bendruomenė. Tokia kryptis, atsisukant į Viešpatį, turi įdvasinti kiekvieno individo vidinį dalyvavimą liturgijos metu. Lygiaverčiai svarbu, kad ši kryptis būtų taip pat matoma ir liturginiuose ženkluose.  

Išversta kun. Alionido P. Budriaus rūpesčiu