Benediktas XVI Prancūzijoje: Europos sielos link

Šį kartą Romos pontifikas patraukė į Prancūzijos sostinę Paryžių bei Lurdą, vieną žymiausių Mergelės Marijos šventovių Europoje. Jau tapo įprasta stebėti su Romos popiežiumi susitikti ir kartu melstis traukiančias minias. Retas lyderis šiais laikas senutėje Europoje surenka tokias gausybes. Tiek Jonas Paulius II, tiek ir dabar Benediktas XVI sąmoningai imasi dvasinio lyderio vaidmens. Ir žmonės telkiasi.

Istorija, matyt, prisimins, kaip Jonas Paulius II tikėjimo jėga griovė sovietinę „blogio imperiją“. O kuo istorija prisimins Benediktą XVI? Istorikų plunksna dar ilsisi. Tačiau šio pontifikato istorija jau dabar ryškiais žodžiais iškalama Romos marmuro plokštėse, įmūrytose Europos pamatuose bei  europiečių širdyse.

Apie tai ir Popiežiaus Benedikto XVI žinia prancūzams, būtent, apie Prancūzijos dvasines šaknis ir Europos tapatumą, kurį visavertiškai įkūnija istoriškai seniausia (po Romos lotynų) katalikiška frankų nacija. Benediktas XVI siekė priminti frankų palikuonims jų pačių istorijos bei kultūros garbę.

Žinia, didžioji ir kartu oficialioji Prancūzijos visuomenės dalis savo tėvynės istoriją iki šiol perskiria į du laikmečius: „senąjį režimą“, t.y. monarchiją, ir „naująjį režimą“, t.y. respubliką. Trūkis šios šalies istorijoje įvyksta sulig Revoliucijos siausmu ir giljotinuota Liudviko XVI galva. Giljotinavo ne tik karalių, bet ir vertybes. Sveikam protui ir natūraliai daiktų tvarkai prieštaraujantys Prancūzijos revoliucijos idealai – laisvė, lygybė, brolybė – užėmė pamatinę tradicinių Europos vertybių vietą visuomenėje. Naujoje „pozityvistinėje“ visuomenės sanklodoje religija tapo nebereikalinga – persekiojama ir gujama iš viešo gyvenimo.

Ir štai Benediktas XVI skelbia naują misiją Prancūzijai - „dvasinį išlaisvinimą“. Nuo ko? Matyt, nuo neigiamos nuostatos į savo garbingą istoriją ir  tapatumą; arba tiesiog - nuo savojo tapatumo neigimo. Žinia, Prancūzijos revoliucijos pagimdytą antireliginę nuostatą jau kurį laiką neigia ir pats Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy. Anot jo, „pasaulietiška“ valstybė turi būti atvira religijai, kuri įgyvendina visuomenėje moralines nuostatas. Tam aiškiai pritaria Benediktas XVI: „Iš tiesų, pamatinis dalykas, viena vertus, yra reikalauti politinės ir religinės plotmių atskyrimo, kad būtų garantuota tiek piliečių religinė laisvė, tiek ir valstybės atsakomybė jų atžvilgiu; ir, kita vertus, pamatinis dalykas yra labiau suvokti nepakeičiamą religijos vaidmenį formuojant sąžines ir indėlio, kurį šis vaidmuo gali įnešti į pamatinės etinės santarvės sukūrimą tarp visuomenės narių, svarbą.“ (Popiežiaus Benedikto XVI kalba susitikime su Prancūzijos prezidentu N.Sarkozy, 2008.09.12)

Toks Prancūzijos prezidento ir Romos popiežiaus sutarimas dėl religijos vietos visuomenėje yra negirdėtas dalykas nuo Napoleono laikų. Kas tai – Prancūzijos revoliucijos „pozityvių“ ir kartu bedieviškų idealų išsižadėjimas ar jų pervertinimas? Į tai ilgainiui atsakys istorikai. Dabar gi Prancūzijos valdžia sprendžia sunkius uždavinius, neišvengiamai kylančius iš nacijos tapatumo ir politikos nuoseklumo krizės. 

Juk Paryžiaus priemiesčiai dega! O juos padeginėja būtent „naujieji frankai“ iš arabų ir Afrikos šalių. Priemiesčio vaikino pase puikuojasi tas pats įrašas – prancūzas – kaip ir tūlo Burgundijos ūkininko, kuris puoselėja šimtametį vynuogyną ir spaudžia sūrį pagal šeimoje iš kartos į kartą perduodamą receptą. Tačiau jų etiniai idealai, vertybinės ir religinės nuostatos, politinės pažiūros skiriasi kaip diena ir naktis. Tokioje padėtyje, kai vienas degina tai, ką kitas per amžius sukūrė, oficialūs pozityvistiniai idealai „vienybė“ ir „brolybė“ tėra tušti žodžiai. Tik liepsnojančių barikadų „laisvė“ vėl sužėruoja jai įprastomis revoliucinėmis spalvomis. Štai čia ir kyla piliečio individo bei piliečių visumos tapatumo klausimas. Kas yra Prancūzija?   

   

Popiežius Benediktas XVI į šį klausimą pabandė atsakyti praeitą savaitgalį ką tik restauruotoje Bernardinų kolegijoje. Kadaise šis pastatas buvo Paryžiaus universiteto dalis, kur apsistodavo čia studijuoti atvykę vienuoliai, gyvenantys pagal šventojo Benedikto regulą. Šį kartą naujai atgimusioje kolegijoje Pontifiko auditorija buvo ne vienuoliai, bet visuomenės kultūrinis, taigi ir „dvasinis“, elitas.

Benedikto XVI žinia buvo aiški: „Šį vakarą norėčiau kalbėti apie Vakarų teologijos pradmenis ir Europos kultūros šaknis“ (Benedikto XVI kalba Bernardinų kolegijoje, Paryžius, 2008.09.12). Kitaip tariant: „Arčiau prie esmės, mieli kultūringieji ir dvasingieji ponai!“ Šią esmę Pontifikas nusakė paskaita apie Dievo ieškojimui pašvęsto gyvenimo formą ir turinį. Šioje esmingoje vienuolio kelio santraukoje Benediktas XVI netiesiogiai polemizuoja su pasaulietinę kultūrą dažnai pernelyg suabsoliutinančiais prancūzais.

Popiežius parodo, kad vienuolio gyvenimo formoje slypi Europos dvasiniai pamatai. Ši gyvenimo forma, skirtingai nei šiuolaikinė vartotojų ar masinė ir net savyje susikoncentravusi elitinė kultūra, pirmiausiai turi tikslą – ieškoti Dievo. Tik toks gyvenimas gali būti prasmingas ir visavertis. Kita vertus, toks gyvenimas yra protingas. Nes Dievas yra Logos, Protas, kurio ieškanti žmogaus prigimtis išskleidžia savo protingąjį panašumą į Dievą. Tuo tarpu būtinas žmogaus prigimčiai darbas yra sąmoningas dalyvavimas Dievo kuriamajame darbe.

Štai toks gyvenimas, anot Popiežiaus, yra visavertė žmogaus prigimties sklaida. Apibendrindamas Benediktas XVI pasiūlė receptą savastį prarandančiai „naujojo režimo“ Prancūzijai : „Quaerere Deum - ieškoti Dievo ir leistis jo randamam šiandien yra ne mažiau svarbu, nei anuomet. Išimtinai pozityvistinė kultūra, kuri siekė Dievo klausimą - kaip ne mokslinį - uždaryti individualios nuomonės lygmenyje, būtų proto kapituliacija, aukščiausių žmogaus galimybių neigimas ir, vadinasi, žmonijos katastrofa su labai rimtomis pasekmėmis. Tai, kas Europai sukūrė jos pamatą - Dievo ieškojimas ir pasirengimas Jo klausyti – ir šiandien yra kiekvienos tikros kultūros pamatas“. (ten pat)      

Šis kvietimas sugrįžti prie dvasinių Europos kultūros šaltinių ir buvo Romos popiežiaus (o dabar ir Prancūzijos vyskupų) misija – „dvasinis išlaisvinimas“.