Magisteriumas

Benediktas XVI: neteisingas ir teisingas II Vatikano Susirinkimo supratimas (papildyta)

× 2/11/2013

Paskutinis šių metų įvykis, kurį norėčiau šia proga aptarti, yra II Vatikano Susirinkimo užbaigimo 40–ųjų metų šventimas. Šis prisiminimas iškelia klausimą: kokie buvo šio Susirinkimo rezultatai? Ar jis buvo tinkamai (giusto) priimtas? Kas Susirinkimo priėmime buvo gerai, o kas –nepakankama ar klaidinga? Ką dar reikėtų padaryti? Niekas negali paneigti, kad didelei Bažnyčios daliai tam tikra prasme buvo sunku priimti Susirinkimą. Tam, kas pastaraisiais metais įvyko, nors ir nenorint, galima pritaikyti aprašą, kuriame didis Bažnyčios Tėvas šventas Bazilijus Bažnyčios padėtį po Nikėjos susirinkimo prilygina laivų mūšiui: „Čaižus riksmas tų, kurie dėl nesutarimo pakilo vienas prieš kitą, nesuprantamas beprasmis plepėjimas, sumaištį keliantis ir nepertraukiamas šūkaliojimų triukšmas dabar pripildė beveik visą Bažnyčią, dėl pertekliaus ir nesėkmių iškreipdamas teisingą tikėjimo doktriną“ (De Spiritu Sancto, XXX, 77).

Kyla klausimas: kodėl didžiojoje Bažnyčios dalyje Susirinkimo priėmimas iki šiol vyksta taip sunkiai? Aišku, viskas priklauso nuo Susirinkimo teisingo supratimo, arba – kaip šiandien sakytume – teisingos hermeneutikos, teisingo supratimo rakto ir įgyvendinimo. Problemos įgyvendinti Susirinkimą kilo todėl, kad atsirado dvi viena kitai prieštaraujančios ir tarpusavyje besiginčijančios hermeneutikos. Viena jų tapo sumaišties priežastimi, kita tyliai, bet nuolat vis labiau matomai, davė vaisių.

Vienoje pusėje egzistuoja [Susirinkimo] supratimas, kurį norėčiau pavadinti „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ – pastaroji neatsitiktinai sugebėjo pelnyti žiniasklaidos ir vienos moderniosios teologijos dalies palankumą. Kitoje pusėje atrandame „reformos hermeneutiką“: subjekto– Bažnyčios, kurią mums padovanojo Viešpats – atsinaujinimo hermeneutiką; tai subjektas, kuris auga ir vystosi laike, visgi visada išlikdamas tas pats ir vienas keliaujančios Dievo tautos subjektas.

Netęstinumo hermeneutika gali inicijuoti trūkį tarp ikisusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios. Ji [Vert. - t.y. trūkio hermeneutika] tvirtina, kad Susirinkimo tekstai kaip tokie dar nėra tikra Susirinkimo dvasios išraiška. Ji taip pat tvirtina, kad patys tekstai yra pasekmė kompromisų, kurie, idant būtų pasiektas vieningas [Vert. – Susirinkimo Tėvų] sutarimas, turėjo būti padaryti, o ir [tekstuose] palikti bei patvirtinti daugelis senų dalykų, kurie dabar tapo bereikšmiai. Tačiau šiuose kompromisuose nėra tikrosios Susirinkimo dvasios; ji esanti naujovių užmojuose (slanci verso il nuovo), kurie yra už teksto; tik šie pastarieji vieninteliai išreiškia tikrąją Susirinkimo dvasią, ir atsiremiant į šiuos naujovių užmojus bei pagal juos reikia žengti pirmyn.

Būtent dėl to [Susirinkimo] tekstai tik netobulai atspindi tikrąją Susirinkimo dvasią ir naujumą; taigi reikia drąsiai žengti anapus tekstų ir sukurti erdvę naujumui, kuriame pasireikštų gilesnė, nors dar nelabai aiški [Susirinkimo] intencija. Vienu žodžiu, reikia sekti ne Susirinkimo tekstais, bet Jo dvasia.

Akivaizdu, kad šitaip paliekama didelė erdvė klausimui, kaip reiktų šią dvasią apibrėžti, vadinasi, paliekama erdvė įvairiausių keistenybių pasireiškimui. Tad Susirinkimo prigimtis kaip tokia iš esmės suprantama neteisingai (si fraintende in radice la natura di un Concilio come tale).

Tokiu būdu, [Susirinkimas] tapo suprantamas kaip tam tikras Įstatymdavys (Costituente), kuris naikina senąjį įstatą ir sukuria naują. Bet šis Įstatymdavys turi turėti įgaliotinį ir tuomet šio įgaliotinio, būtent, tautos, kuriai šis [naujas] įstatas turi tarnauti, patvirtinimą. [Susirinkimo] Tėvai tokio įgaliojimo neturėjo, ir niekas jiems jo nesuteikė; niekas, be to, negalėjo ir suteikti, kadangi esminis Bažnyčios įstatas ateina iš Viešpaties ir buvo mums duotas tam, kad mes galėtume pasiekti amžinąjį gyvenimą bei, pradedant nuo šitos perspektyvos, taip pat sugebėti nušviesti gyvenimą laike ir patį laiką.

Vyskupai per sakramentą, kurį jie gavo, yra Viešpaties dovanos patikėtiniai. Jie yra „Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4,1); ir, kaip tokie, jie turi būti matomi kaip „ištikimi ir sumanūs“ (plg. Lk 12,41-48). Tai reiškia, kad jie turi tvarkyti Viešpaties dovaną teisingai, idant ji nebūtų užslėpta slėptuvėje, bet neštų vaisių, ir Viešpats, galų gale, galėtų pasakyti tvarkytojui: „Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius“ (plg. Mt 25: 14-30; Lk 19: 11-27). Šiose evangelinėse parabolėse pasireiškia ištikimybės dinamika, kuri yra reikalinga Viešpaties tarnystėje; o per jas tampa aišku, kad, kaip ir Susirinkimo atveju, dinamika ir ištikimybė turi susisieti.

Trūkio hermeneutika yra supriešinama reformos hermeneutikai, kaip kad nusakyta Popiežiaus Jono XXIII Susirinkimo atidarymo kalboje 1962 m. spalio 11d. ir po to Popiežiaus Pauliaus VI Susirinkimo uždarymo kalboje 1965 gruodžio 7d. Čia norėčiau pacituoti tik Jono XXIII gerai žinomus žodžius, kuriuose ši hermeneutika tampa neatšaukiamai išsakyta. Jis sako, kad Susirinkimas „nori perduoti gryną ir vientisą doktriną, be praskiedimų ir iškraipimų“, ir tęsia: „Mūsų pareiga yra ne tik išsaugoti šį brangų lobį, tarsi mus išimtinai domintų senovė, bet atsiduodančia valia ir be baimės pasišvęsti šiam darbui, kurio reikalauja mūsų era (...) Yra būtina, kad ši tikra ir nekintama doktrina, kuri turi būti ištikimai gerbiama, būtų pagilinta ir išreikšta pagal mūsų laikmečio reikalavimus. Vienas dalykas, iš tiesų, yra mūsų tikėjimo kraitis, t.y. mūsų garbingos doktrinos tiesos; kitas dalykas yra būdas, kuriuo šios tiesos yra išreikštos, tuo pačiu metu išsaugant jose tą pačią reikšmę ir tą pačią prasmę.

Aišku, kad ši užduotis nauju būdu išreikšti apibrėžtą tiesą reikalauja naujo tiesos apmąstymo ir naujo gyvybiško santykio su pastarąja; taip pat aišku, kad naujas žodis gali bręsti tik tuomet, kai gimsta aiškus išreikštos tiesos supratimas, ir, kita vertus, aišku, kad tikėjimo apmąstymas reikalauja, jog šiuo tikėjimu turi būti gyvenama. Šiąja prasme Popiežiaus Jono XXIII pasiūlyta programa buvo ypatingai reikli, lygiai kaip reikli yra ištikimybės ir dinamikos sintezė.