RSS
Facebook
(...) Kaip ir visos gotikinės Bažnyčios, šioji turi itin sudėtingą struktūrą: tikslios ir harmoningos proporcijos simbolizuoja Dievo kūrinijos vienybę. Viduramžių menininkai dažnai vaizduodavo Kristų - kuriantį Dievo Žodį - kaip dangiškąjį „geometrą“ su kompasu rankoje, tvarkantį kosmosą begaline išmintimi ir tikslingai. Ar tai mūsų neįtikina, kad visus daiktus turime matyti tikėjimo akimis ir tokiu būdu juos suprasti pačioje tikriausioje perspektyvoje - Dievo amžinojo plano vienybėje? Kaip žinome, tai reikalauja nuolatinio atsivertimo ir įsipareigojimo „atsinaujinti dvasinėje savojo proto gelmėje“ (Ef 4, 23). Tai taip pat kviečia praktikuoti dorybes, kurios mus įgalina augti šventume ir duoti dvasinus vaisius konkrečiose mūsų gyvenimo situacijose. Ar šis nuolatinis „intelektualinis“ atsivertimas nėra toks pats būtinas mūsų tikėjimo augimui, mūsų laikų ženklų įžvalgai ir mūsų asmeniniam indėliui į Bažnyčios gyvenimą bei misiją kaip ir „moralinis“ atsivertimas?
(...) Manau, jog mums visiems vienu iš pačių didžiausių nusivylimų, palydėjusių II Vatikano Susirinkimą su jo kvietimu daugiau įsipareigoti Bažnyčios misijai pasaulyje, tapo įvairių tos pačios religinės šeimos grupių, kartų bei narių susiskaldymo patirtis. Į priekį judėti galime, jei tik kartu kreipsime mūsų žvilgsnius į Kristų! Tuomet tikėjimo šviesoje atrasime išmintį ir stiprybę, reikalingas atsiverti tiems požiūrio taškams, kurie nebūtinai sutinka su mūsų pačių idėjomis ir nuomonėmis. Tokiu būdu mes galime vertinti kitų - jaunesnių ar senesnių už mus - perspektyvas ir, galiausiai, išgirsti, “ką Dvasia skelbia” mums ir Bažnyčiai (plg. Apr 2, 7). Štai taip drauge judėsime Susirinkimo norėto tikrojo dvasinio atsinaujinimo link, atsinaujinimo, kuris gali tik sustiprinti Bažnyčią tame šventume ir vienybėje, kuri būtina efektyviam Evangelijos skelbimui pasaulyje.
(...) Taigi pažvelkime aukštyn! Ir su didžiu nusižeminimu bei pasitikėjimu paprašykime Dvasios įgalinti mus kiekvieną dieną augti šventume, kuris mus padarytų gyvais akmenimis šventovės, kurią Ji dabar stato mūsų pasaulio viduryje. Jei norime būti tikromis vienybės jėgomis, pirmieji ieškokime vidinio susitaikymo per atgailą. Pirmieji atleiskime žalas, kurias iškentėme, ir atmeskime visus pykčius ir ginčus. Pirmieji parodykime nusižeminimą ir širdies tyrumą, kurie privalūs, idant prisiartintume prie Dievo tiesos spindėjimo. Ištikimi Apaštalams įteikto tikėjimo kraičiui (plg. 1 Tim 6, 20), būkime džiaugsmingi perkeičiančios Evangelijos galios liudytojai!
ARCHĖ komentaras: Benediktas XVI skelbia Bažnyčiai drąsius tiesos žodžius apie ją pačią ir jos išganomąją misiją pasaulyje. Jis įvardija Sužadėtinės kūno skaudulius ir nušviečia jai Kelią. Nusivylimas, kuris, anot Popiežiaus, mus lydi po II Vatikano Susirinkimo, yra Bažnyčios susiskaldymas. Kodėl entuziastingo atsinaujinimo (juk šito tikėjomės ir įtikėjome) pasekmė yra tiek dvasinis, tiek kiekybinis susmulkėjimas? Popiežius parodo kelią: „į priekį judėti galime, jei tik kartu kreipsime mūsų žvilgsnius į Kristų!” Ar tai reikštų, kad po II Vatikano Susirinkimo mes nežvelgėme į Kristų?! Ką iš tiesų nori pasakyti Benediktas XVI? Atsakymas glūdi „naujovėje“, kurią aiškiai pastebime Šventojo Tėvo aukojamų šv. Mišių metu: ant altoriaus vėl stovi Kryžius. Tai reiškia, kad kunigas nebeprivalo bendrauti su bendruomene, bet visą dėmesį kartu su bendruomene privalo sutelkti į Kryžiaus Auką – šventosios Eucharistijos esmę. Dvasinis susmulkėjimas atsirado būtent dėl Aukos užmaršties. Užmaršties, kuri it vėžys ėmė graužti Sužadėtinės kūną. Po 1970 metų liturginės reformos Kristaus Sužadėtinė, rodos, pradėjo tik ploti, šokti ir linksmintis. Tačiau ji užmiršo, kaip ji turėtų dalyvauti Aukoje. Ji užmiršo puoštis dorybėmis ir Šventosios Dvasios dovanomis. Nusigręžimas nuo Aukos skatina Sužadėtinės integralumo, o kartu ir katalikiškumo Bažnyčioje sunykimą. Bažnyčios visuotinumas gimsta būtent vienos ir amžinos Aukos patirtyje. Kuo labiau ši egzistencinė, o kartu ir teologinė Tiesos bei Bažnyčios esmės patirtis bendruomenėse sunyksta, tuo didesnė atsiranda įvairovė „protaujančių“ išminčių, kurie skelbia kūrybingas interpretacijas, bet ne Tiesą, kuri yra Dievo atskleistis – Mirtis ir Prisikėlimas. Benediktas XVI kviečia įveikti susmulkėjimą, visiems kartu atsigręžiant į Kristaus Kryžių ir apaštalų mums perduotą tikėjimo kraitį – Tradiciją.
Ištraukos iš kalbos Šv. Patriko Katedroje (Niujorkas), 2008 m. balandžio 19
0 komentarai