Aurimas Stulpinas. Kunigystės pašaukimas

Prieš gerus keletą metų, iš naujo atradus Katalikų Bažnyčios Tradiciją ir gal net naujai supratus savo kaip kūrinio paskirtį šioje ašarų pakalnėje, draugų ir bendradarbių tarpe teko daugybė progų ginti Bažnyčią ir jos tarnus, o taip pat ir gintis pačiam kaip nykstančiai katalikų rūšiai. Nieko nepadarysi, visais laikais stiprūs buvo tie, kurie pasitiki tik savimi ir viską gali paaiškinti moksliškai, o visokie katalikai, „davatkėlės“ būdavo visuomenės, modernumo ir žmogiškumo priešai bei stabdžiai.

Iš vienos pusės keista ir juokinga, kai tokie „Žmonės“ įdarbina savo fantaziją tose srityse, kurių neišmano, ir pateikia savo vaizduotės vaisius kaip mokslinius įrodymus, pvz. kad horoskopais reikia tikėti, nes astrologija yra mokslas, ir netgi senesnis už krikščionybę, ir daugelis kitų klausimų, tarp jų – lietuvių liaudies prietarai ir mitologija. Čia kalbėdamas daugiau turiu omeny tikrus mokslininkus, t.y. žmones, kurių tokia profesija – vadovautis mokslu ir savo darbu vystyti kurią nors mokslo šaką žmonijos ir visuomenės labui. Tarpe tokių pasigirti, kad tiki Dievą ir laikaisi Katalikų Bažnyčios mokymo yra tolygu savižudybei. Na, bet turint šiokios tokios patirties, išsilavinimo tikėjimo ir katekizmo sferoje, toks prisipažinimas yra labai geras iššūkis sau pačiam: ar sugebėsi atsilaikyti prieš tokį aršų priešą kaip prietaringas mokslininkas ateistas? Taigi toks ir buvo mano nuotykis.

Kokius argumentus išgirdau? Visų pirma liberalizmo: noriu tikiu, noriu netikiu, ir dėl savo pasirinkimo manęs niekas negali bausti. Kitas argumentas – pliuralizmas: katalikai tik viena iš religijų, man labiau imponuoja Rytų religijos, joga ir panašiai. Trečias argumentas – senumas: tikrai dauguma šventai įsitikinę, kad dviejų tūkstančių metų tikėjimas ir įsakymai visai nebetinka „šiuolaikiniam“ gyvenimui, kad moralė kinta, ir tradicionalistai yra didžiausi progreso priešai bei atsilikėliai. Bet labiausiai mane įskaudino paskutinis argumentas: kad kunigai ir vyskupai yra veidmainiai, machinatoriai, siekia kontroliuoti visą pasaulį, ant vargšų žmonių krauna „nepakeliamus“ įpareigojimus, o patys, nors vaidina, kad yra šventi ir gyvena celibate – skęsta turtuose, ištvirkauja ir šaiposi iš tų, kurie jais nuoširdžiai pasitiki.

Pasakysit – neimti į širdį, nereikia įsižeisti ir skaudintis? Bet gerbiamieji, nežiūrint viso šmeižto ir bereikalingo purvo, daugiau „pasitrynęs“ bažnyčioje ir jos aplinkoje pradedi akivaizdžiai matyti, kad tokie ir panašūs dalykai iš tiesų vyksta. Dar visai neseniai buvau šokiruotas: mūsų kardinolas per televiziją pareiškė, kad kunigas, susilaukęs vaikų, yra atleidžiamas nuo kunigo pareigų ir privalo perimti tėvo pareigas, o užauginęs vaiką vėl gali sugrįžti ir atlikti kunigo pareigas. Deja, tai ne mūsų kardinolo išsigalvojimas, o oficiali šiuolaikinės bažnyčios pozicija, kurią labai gerai žino net jaunuoliai, studijuojantys seminarijose. Nors aš buvau mokomas, kad kunigai negali turėti vaikų, bet greičiausiai dėl kunigų trūkumo visame pasaulyje tai nebėra griežtas reikalavimas...

Štai kokios ir panašios mintys sukosi mano galvoje prieš 3-4 metus. Supykau. Išeina, kad Bažnyčia atsipalaidavo, kunigai suskydo ir nusirito, pašaukimų nėra, celibatas – didžiausia skriauda ir nesąmonė. Vienu žodžiu - situacija beviltiška... Štai tuo momentu, vis dar akinamas pykčio, sumaniau įrodyti savo aplinkiniams, kad gali būti ir kitaip. Ir ko gero nėra geresnio būdo tam padaryti, kaip tik savo pavyzdžiu.  Mąsčiau: tiek žmonių praeityje kunigavo, tiek tikrai šventų žmonių ėjo šiuo keliu ir davė puikių vaisių, kodėl man turėtų nepasisekti? Katalikiškai augęs ir auklėtas, didelių klystkelių neišvaikščiojęs ir nesusižalojęs, turintis tvirtą tikėjimą ir nebijantis nepriteklių, ligos nei mirties – kodėl turėčiau nusivilti šia sugedusia visuomene ir bėgti slėptis?

Bet Dievas turėjo kitų planų. Visai netrukus susižadėjau, ir štai esu šeimos galva ir laimingas tėvas. Ir pažįstu keletą, nedaug, bet tikrai gerai pažįstu – kunigų, kurie turi tikrą pašaukimą ir jį uoliai vykdo. Esu jiems dėkingas, nes jie savo pavyzdžiu įrodo kitiems, kad šventoji kunigystė yra įmanoma net šiais laikais, kad Dievo kvietimas ir Dievo darbas neturi laiko rėmų nei apribojimų. Galų gale, kad dangus egzistuoja, ir kad be jų, kunigų, mūsų visų lauktų tiktai žiaurus pragaras.

„Nuo neapgalvoto atėjimo tarnauti Bažnyčiai – išgelbėk mus, Jėzau,

Nuo nesivaldymo dvasios, išgelbėk mus, Jėzau,

Nuo pinigų vaikymosi, išgelbėk mus, Jėzau,

Nuo visokio godumo, išgelbėk mus, Jėzau,

Nuo pasaulio ir tuštybių meilės, išgelbėk mus, Jėzau.“

(iš Kristaus – Kunigo ir Aukos – litanijos)