Atvertas kelias į altoriaus garbę

Popiežius Benediktas XVI atveria vartus savo pirmtakų Jono Pauliaus II ir Pijaus XII beatifikacijai.

Gruodžio 19 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė keletą Šventųjų reikalų kongregacijos dekretų. Tarp jų išskirtinas dekretas, garbingaisiais (venerabili) pripažinęs XX a. popiežius - Pijų XII ir Joną Paulių II. Jeigu pastarajam kelio atvėrimas į altoriaus garbę buvo laukiamas ir tikėtinas (prisimintini daugybės tikinčiųjų šūksniai per Jono Pauliaus II laidotuves Romoje - “Santo subito”— “Šventasis jau greitai”), tai Pijaus XII gyvenimo ir darbų pripažinimas herojiškais ir krikščioniškos dorybės vertais pavyzdžiais (le virtù eroiche del Servo di Dio Pio XII (Eugenio Pacelli)) daugeliui buvo netikėtas.  

Pagrindinė tokio netikėtumo priežastis — pora pastarųjų dešimtmečių kairuoliškos pakraipos intelektualų ir didžiųjų žiniasklaidos ruporų kurtas Pijaus XII kaip “naciams palankaus” popiežiaus įvaizdis, arba popiežiaus, kuris esą nusikalstamai tylėjo, kai vyko žydų holokaustas. Per pastaruosius keletą metų šio įvaizdžio klaidingumą paliudijo ne tik įvairios mokslinės konferencijos, bet ir jungtinė žydų bei katalikų istorikų komisija, kuri konstatavo, kad Pijus XII padarė daugiau negu bet kuris kitas asmuo, gelbėdamas žydus II Pasaulinio karo metais.

Neigiamos reakcijos ilgai laukti nereikėjo — dar tą pačią dieną JAV dienraštis “New York Daily News” paskelbė informaciją apie šį įvykį, kurioje pranešė apie neigiamas kai kurių Amerikos žydų vadovų reakcijas. Pirmadienį panašios reakcijos sulaukta ir Prancūzijoje. Dar daugiau, čia paskelbta apie Prancūzijos vyskupų konsistorijos išreikštą “nusistebėjimą” dėl to, kad popiežius Benediktas XVI tęsia popiežiaus Pijaus XII beatifikacijos procesą.

           

Vis dėlto šis drąsus ir sykiu apgalvotas popiežiaus Benedikto XVI žingsnis nėra netikėtas, žvelgiant iš jo veiklos, minties ir tikėjimo perspektyvos. Trumpai ją būtų galima nusakyti bibliniu principu — “Dievo reikia klausyti labiau, nei žmonių”. Išties, šis žingsnis — tai poelgis tikėjimo saugotojo, nedviprasmiškai skelbiančio, kad ir popiežius Jonas Paulius II, ir popiežius Pijus XII tvirtai liudijo tikėjimą labai sudėtingomis sąlygomis, likdami ištikimi Viešpačiui ir jo Bažnyčiai, o ne siekdami beatodairiškai atsiverti pasauliui ir tų laikų galingiesiems. Šis Benedikto XVI žingsnis – tai dar vienas jo paliudijimas apie tikrąjį krikščionių tikėjimą, kuris nepasiduoda besikeičiančioms madoms ir konjunktūroms, o tvirtai skelbia tiesą.