RSS
Facebook
Tęsiame komentarą Benedikto XVI kalbai, pasakytai Romos kurijai 2005 m. gegužės 22 d.
Netęstinumo hermeneutiką, o kartu ir tendenciją Benediktas XVI apibūdina kaip įtrūkį vientisoje Bažnyčios tradicijoje: „Netęstinumo hermeneutika gali inicijuoti trūkį tarp ikisusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios. Ji tvirtina, kad Susirinkimo tekstai kaip tokie dar nėra tikra Susirinkimo dvasios išraiška“. Kalbos apie tūlą Susirinkimo „dvasią“ nenutyla iki šiol. Tačiau Bažnyčioje tepažįstame Šventąją Dvasią ir jos vedimu suformuotus II Vatikano Susirinkimo tekstus. Įdomu, kad Susirinkimo „dvasinio“ aiškinimo išpažinėjai paprastai net neskaito Susirinkimo tekstų, o pasitiki „atsinaujinusios“, su „pasauliu kartu žingsniuojančios“ žmonių bendruomenės euforija.
Toliau Benediktas XVI pastebi: „Ji [Vert. – netęstinumo hermeneutika] taip pat tvirtina, kad patys tekstai yra pasekmė kompromisų, kurie, idant būtų pasiektas vieningas [Susirinkimo Tėvų] sutarimas, turėjo būti padaryti, o ir [tekstuose] palikti bei patvirtinti daugelis senų dalykų, kurie dabar tapo bereikšmiai. Tačiau šiuose kompromisuose nėra tikrosios Susirinkimo dvasios; ji esanti naujovių užmojuose (slanci verso il nuovo), kurie yra už teksto; tik šie pastarieji vieninteliai išreiškia tikrąją Susirinkimo dvasią, ir atsiremiant į šiuos naujovių užmojus bei pagal juos reikia žengti pirmyn.
Būtent dėl to [Susirinkimo] tekstai tik netobulai atspindi tikrąją Susirinkimo dvasią ir naujumą; taigi reikia drąsiai žengti anapus tekstų ir sukurti erdvę naujumui, kuriame pasireikštų gilesnė, nors dar nelabai aiški [Susirinkimo] intencija. Vienu žodžiu, reikia sekti ne Susirinkimo tekstais, bet Jo dvasia“.
Septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais ši netęstinumo hermeneutika vykdė, tiesiogine šio žodžio prasme, II Vatikano Susirinkimo išdavystę. Ne tik Susirinkimo tekstai, bet ir tūkstantmetė liturginė tradicija daugeliui tikėjimo brolių ir seserų tapo nebevertinga. Ta pačia įtrūkio Bažnyčios tradicijoje, arba, mūsų manymu, tiesiog išdavystės, linkme imta nebesilaikyti net reformuotos Romos liturgijos raidės. 1970 metais patvirtinto Mišiolo nuostatų laikomasi ne tik ne itin skrupulingai, bet ir iškreiptai. Liturgija tapo interpretuojama pagal vadinamąją laikmečio “dvasią” ir ėmė vis labiau prarasti amžino ir pasauliui netapataus Dievo atskleisties funkciją. O su Tradicijos įtrūkio gilėjimu Auka kaip esminė Bažnyčios, gimstančios iš šv. Eucharistijos, savastis tapo pamiršta; dramatiškai sumažėjo pasiaukojančių kilniam kunigystės pašaukimui; tarp tikinčių pasauliečių įsivyravo moralinė netvarka ir tikėjimo nepažinimas.
Šventosios Dvasios išsižadėjimas pirmiausiai vyksta kaip Bažnyčios Tradicijos ir tikėjimo doktrinos išsižadėjimas. Įsivyravusi keista Bažnyčios sielą žalojanti „dvasia“ – tai tie patys „šėtono dūmai“, kurie, kaip ne kartą skelbė Paulius VI, Jono Pauliaus II pirmtakas, įsiveržė į Bažnyčios vidų.
Šį „dvasios“ keistumą Benediktas XVI kaip tik ir pabrėžia: „Akivaizdu, kad šitaip paliekama didelė erdvė klausimui, kaip reiktų šią dvasią apibrėžti, vadinasi, paliekama erdvė įvairiausių keistenybių pasireiškimui. Tad Susirinkimo prigimtis kaip tokia iš esmės suprantama neteisingai (si fraintende in radice la natura di un Concilio come tale).
(Bus daugiau)
0 komentarai