ARCHĖ komentaras: neteisingas ir teisingas II Vatikano susirinkimo supratimas (1)

Pateikiame komentarą Benedikto XVI kalbai, pasakytai Romos kurijai 2005 m. gegužės 22 d.

2005 m. gegužės 22 d. Benedikto XVI pasakyta kalba Romos Kurijai – tai tarsi programinis kiek daugiau nei prieš pusę metų išrinkto Pontifiko pasisakymas. Joje Benediktas aptaria svarbiausius pastarųjų metų Bažnyčios gyvenimo įvykius. Kalbos pabaigoje Benediktas XVI išsako itin jam svarbų rūpestį – Bažnyčios tradicijos ir savasties tęstinumo po II Vatikano Susirinkimo problemą. Jis iškelia gan neįprastą mūsų laikams klausimą: „Kokie buvo šio Susirinkimo rezultatai?“  

Klausimas neįprastas todėl, kad įpratome nieko neklausinėti apie II Vatikano Susirinkimą. Buvome įpratinti tikėti, kad Bažnyčia po šio Susirinkimo triumfuoja. II Vatikano Susirinkimu – vardu ir autoritetu – buvo stebėtinai įvardijami dalykai, kurie šio garbaus ir katalikui privalomo Susirinkimo tekstuose nebuvo išsakyti. Lygiai taip pat buvo teisinamos tendencijos, kurios Susirinkimo nei teisiogiai, nei netiesiogiai nebuvo paskatintos. Tačiau atėjo metas pažvelgti į Susirinkimo tekstų ir iš jų arba ne iš jų išsirutuliojusių dalykų tiesą: „Ar jis buvo tinkamai (giusto) priimtas? Kas Susirinkimo priėmime buvo gerai, o kas – nepakankama ar klaidinga? Ką dar reikėtų padaryti?“ – klausia Popiežius. Ir pats išsako savo rūpesčio prielaidą: „Niekas negali paneigti, kad didelei Bažnyčios daliai tam tikra prasme buvo sunku priimti Susirinkimą“.  

Benediktas XVI parengė atsaką dviem stovykloms, o kartu ir dviem pamatinėms nuostatoms pačios Bažnyčios esmės atžvilgiu: „Aišku, viskas priklauso nuo Susirinkimo teisingo supratimo, arba – kaip šiandien sakytume – teisingos hermeneutikos, teisingo supratimo rakto ir įgyvendinimo. Problemos įgyvendinti Susirinkimą kilo todėl, kad atsirado dvi viena kitai prieštaraujančios ir tarpusavyje besiginčijančios hermeneutikos. Viena jų tapo sumaišties priežastimi, kita tyliai, bet nuolat vis labiau matomai, davė vaisių“.

Popiežius drąsiai įvardija šias dvi tendencijas, o kartu ir stovyklas:

„Vienoje pusėje egzistuoja [Susirinkimo] supratimas, kurį norėčiau pavadinti „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ – pastaroji neatsitiktinai sugebėjo pelnyti žiniasklaidos ir vienos moderniosios teologijos dalies palankumą. Kitoje pusėje atrandame „reformos hermeneutiką“: subjekto – Bažnyčios, kurią mums padovanojo Viešpats – atsinaujinimo hermeneutiką; tai subjektas, kuris auga ir vystosi laike, visgi visada išlikdamas tas pats ir vienas keliaujančios Dievo tautos subjektas“.

Šioje kalboje aiškiai deklaruojamo Pontifikato tikslas – sutaikinti minėtas tendencijas ir stovyklas vientisoje erdvėje Bažnyčios savasties, kuri yra mistinis Kristaus kūnas ir Dvasia. 

Įvardinkime šias tendencijas aiškiau.

(Bus daugiau)