Povilas Padleckis. XX a. Bažnyčios ir bažnytinės muzikos krizė bei kelias į atstatymą

Norint tinkamai ir deramai gilintis į šią temą, neišvengiamai reiktų pažvelgti į istorinę, politinę XX a. pasaulio panoramą. Galima teigti, kad XX a. istorine ir politine prasme buvo pats spalvingiausias, reikšmingiausias, kontraversiškiausias nuo pat Kristaus gimimo. Įvyko du pasauliniai karai, atsirado dvi daugiausiai istorijoje gyvybių pareikalavusios ideologijos – fašistinis nacionalsocializmas ir komunizmas, kurios sudarė sąlygas bedievybės vardu įvykdyti holokaustą, sunaikinti dešimtis milijonų žmonių gyvybių, komunizmui vystytis ir plėstis Rytų Europoje, Kinijoje, Kuboje. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo priešiški Rytų ir Vakarų blokai, prasidėjo penkiasdešimtmetį trukęs Šaltasis karas, su visais iš to sekusiais konfliktais. Nuo XIX a. vos per šimtą metų vyko sparčios daugelio sričių, ypač technikos, mokslo, pramonės revoliucijos: telefonas, o vėliau kompiuteris ir ypač internetas supaprastino bendravimą tarp viso pasaulio žmonių. Sunkesni už orą aparatai panaudojami skraidymui, reaktyvinio variklio išradimas leido žymiai paspartinti tolimas keliones, naujos žiniasklaidos priemonės (radijas, televizija, kinas) žymiai pagerino informacijos sklaidą. Fizikos pasiekimai (reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika) sąlygojo branduolinio ginklo, branduolinių reaktorių ir lazerių atradimus ir daugelį kitų taip reikšmingų atradimų žmogui bei visuomenei. 

Vykstant šiems staigiems pasikeitimams, kultūra taip pat buvo stipriai įtakojama. Atsirado daugybė naujų kultūros sričių, ypač taip vadinamoji pop kultūros srovė, kuri padarė didelę įtaką didžiajai visuomenės daliai.

Minėti reiškiniai stipriai įtakojo ir Kristaus įsteigtą Romos Katalikų Bažnyčią. 1962 m. - tai data, kuri į Katalikų Bažnyčios istoriją įsirėžė stipriai, tapo atskaitos tašku didžiajam pasimetimui, destrukcijai, abejonėms, kritimui ir nuosmukiui, vienu žodžiu Bažnyčia ėmė išgyventi tapatybės, veiklos ir socialinę krizę. Iki 1962 m. seminarijos, vienuolynai buvo perpildyti, katalikiškos organizacijos veikė apimdamos daugybę sferų, misijos į nekrikščioniškus kraštus vyko su polėkiu. Bažnytinis menas nuostabiomis formomis skleidėsi per dailę, architektūrą, muziką ir kitas sritis. Buvo sukurti didžiausi šedevrai, kurie kelia susižavėjimą iki šiol, ir kurių standartų jau nebepasiekiama. Bažnyčia buvo milžiniška organizacija, kuri su užsidegimu vykdė Kristaus patikėtą išganymo misiją, visuomenės ir kultūros humanizavimą bei sukrikščioninimą. 

Šiandien mes matom tuščias seminarijas ir vienuolynus,  tuščias bažnyčias, lėkštus dvasininkus, kurie popsiniais elementais ir šou renginiais stengiasi patraukti lygiai tokius pačius lėkštus ir tuščius žmones. Ypač smarkus smūgis suduotas šventajai liturgijai, kurios reforma prasidėjo 1969 m. Bažnyčią per daugelį amžių krėtė įvairūs sunkumai, dvasininkų klystkeliai, karai, intrigos, bet nė vienas popiežius ar susirinkimas neatliko tokios radikalios reformos, kuri įvykdyta Vatikano II Susirinkimo vardu. Po šios reformos visame pasaulyje matome tragišką, neįtikėtiną situaciją, kokios dar, rodos,  nėra buvę Bažnyčios istorijoje: įvairios netinkamos Mišių interpretacijos virto brutalia parodija, buvo prarastas  daugybę amžių puoselėtas sacrum. Vaizdžiai sakoma, jog Vatikano II Susirinkimas atleido iš darbo Bažnyčioje menininkus: meno lygis smuko, vyrauja primityvizmas, abstrakcijos ir modernybės egocentriškos formos. Žinoma, koja kojon su bažnyčios krize žengė sakralioji muzika, kuri per visus amžius buvus nuolanki liturgijos tarnaitė. Šioje srityje nuostoliai milžiniški, netekta profesionalaus pradmens. 

Žvelgiant į laikotarpį po II Pasaulinio karo galima lokalizuoti ir išskirti šių laikų kultūrinių pasikeitimų šaknis. Tai taip vadinamos „1968-ųjų metų revoliucijos“ idėjos padarė didžiausią įtaką to meto jaunimui, taip pat ir katalikiškam. Tai marksistinės filosofijos ir jos revoliucinio maišto atmaina, skirtinga nuo lenininės revoliucijos, nes siekė sunaikinti visas religines apraiškas. „68-ųjų metų revoliucija“ iš esmės buvo ne politinė, tačiau ideologinė, dvasinė ir kultūrinė, egocentrizmo proveržis, atmetant ne tik religinius, bet ir ateistinius valstybės, Bažnyčios, tradicijos, moralės ir kitus autoritetus, išskyrus kraštutinį individualizmą ir subjektyvumą. Taip atsirado ir iki šio išlieka stiprus reiškinys, pagimdęs beat generation ir hippie, aiškiai juntamas tiek pasaulietinėje, tiek bažnytinėje terpėse – tai kontrkultūra. 

Katalikiškoje visuomenėje atsirado prosocialistinių grupių, kurios po Vatikano II reformos vėliava nešė to meto „išsilaisvinimo“ idėjas į bažnytinę terpę. Atsirado stipri poliarizacija tarp hierarchinės, tradicinės, t.y. autoritetingosios katalikybės ir liberaliosios pakraipos, kuri reikalavo visiško ekumenizmo, atsisakyti konfesinės krikščionybės, vykdyti dialogą su laicistiniu pasauliu, atsisakyti dogmatizmo, hierarchinės ir kanoninės tvarkos, t.y. institucionalizmo, pabrėžiant spontaniškumą, asmeninę religinę patirtį, individą ir bendruomenę. Popiežius Benediktas XVI tai pavadino „koperniškąja revoliucija Bažnyčioje“, kai Bažnyčia, kuri yra Kristaus Sužadėtinė, tapo verčiama išsižadėti  tradicijos nekaltybės ir gimdyti bendrus vaikus su svetimo mentaliteto ir priešišku Evangelijai pasauliu.

Australijoje veikusių hipių lyderis Richard Neville kalbėjo apie išsilukštenimą, išsivadavimą, „iššokimą“ iš aristotelinės logikos, t.y. iš realizmo logikos, objektyvios tvarkos ir jos istorinės patirties, kurioje galioja nuo individo nepriklausoma teiginių tarpusavio neprieštaravimo taisyklė ir objektyvi vertybių sistema. Iš esmės buvo nusitaikyta į aristoteliškąją ir krikščioniškąją pasaulio ir žmogaus viziją, kur viskas veržiasi link tikslo, išganymo, kur Dievas veikia žmonių gyvenime ir istorijoje, kur viskas turi savo antgamtinę paskirtį. Paprastai tariant, imta neigti tvarką - liko chaosas.

Katalikiškoji bažnytinė muzika yra Dievo Žodžio tarnaitė, sakė popiežius Pijus XII savo enciklikoje „De musica Sacra“, t.y. katalikiškojo tikėjimo perteikėja ir skelbėja. Po Vatikano II Susirinkimo matome vis labiau įsibėgėjantį išsivadavimą iš tradicinės katalikiškosios muzikos, įsivyravo primityvizmas ir chaosas, savo prigimtimi pagoniški stiliai, paimti iš necivilizuotų Afrikos ir Centrinės Amerikos genčių,  ir „sutvirtinti“ 68-ųjų metų revoliucijos idealais: sex, drugs and rock n rol. Seksas ir narkotikai stipriai įtakojo muziką, ji tapo stipriai erotizuota, haliucinacinė, psichodelinė. Neatsitiktinai prancūzų sociologas Alain Touraine viename interviu sakęs, jog 1789 m. pilietis atgavo galvą, socialistai pridėjo jam raumenis, o mes XX amžiuje suteikėme jam seksą ir vaizduotę.

Katalikiškoji kultūra į pirmą vietą kėlė tikėjimo malonės apšviestą protą ir gėryje įsitvirtinusią valią, integralų ir atsakingą žmogų bei visuomenę, siekiant, kad žmogaus protas ir valia viešpatautų akliems instinktams ir nuodėmingiems geiduliams. Dėl šios priežasties bažnytinė muzika buvo ir dorybės puoselėtoja, vedanti link nuodėmingų aistrų nuraminimo ir juslių apvalymo, vidinės jausmų ir minčių tvarkos. Dabartinė padėtis, kai tikroji katalikiška bažnytinė muzika yra išimtis, o pasaulietiniai „muzikos revoliucijos“ pagimdyti stiliai dominuoja, parodo, kaip giliai „68-ųjų metų revoliucija“ sunaikino jos brangų paveldą.

Sugrįžkime prie mūsų padėties. Prieškario Kauno arkikatedroje muzikos rektoriaus pareigas ėjo Juozas Naujalis, kuris pasiekė aukščiausią profesionalumo standartą: arkikatedroje giedojo berniukų choras, veikė giedojimo mokykla, išugdžiusi eilę puikių muzikų ir vargonininkų, kaip antai:  Aleksandrą Kačanauską, Konradą Kavecką, Joną Žuką, Zenoną Nomeiką ir kitus. Choro repertuare buvo sudėtingiausia polifoninė muzika, netgi Palestrinos mišios ir motetai. Daugelis šios mokyklos mokinių pasklido po Lietuvą vargonuoti įvairiose parapijose, pakeldami sakraliąją muziką į profesionalumo lygį. Įgulos, Soboro, bažnyčioje, bažnytinė valdžia chorui mokėjo solidžius atlyginimus. Chore giedojo 50 giesmininkų ir kiekvienas gaudavo 50 litų mėnesinį atlyginimą (karvė tuo metu kainavo 60 litų). 

Gražios tradicijos tęsėsi ir sovietmečiu: arkikatedroje buvo prestižinis 60 asmenų choras, kuris pajėgė atlikti itin sunkiai įkandamą sakraliąją chorinę muziką. Jam vadovavo Pranciškus Beinaris, o choristų amžiaus vidurkis buvo apie 30 metų. Šiandien Kauno arkikatedra sau negali leisti išlaikyti profesionalaus vargonininko, o sumos mėgėjų choro amžiaus vidurkis 70 metų, choro repertuare nėra nė vienų polifoninių mišių, daugelis giesmių dvibalsės. Įgulos bažnyčioje situacija kiek geresnė, bet nuolatos prastėja. Periferijoje dar blogiau, kažkada buvę gausūs, pajėgūs chorai sumažėjo iki keturių našlelių, o kai kur dingo visai. Taigi situacija daugiau negu bloga. 

Ar yra kelias į atstatymą? Drąsinantys Kristaus žodžiai neleidžia prarasti vilties: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 13–19). Viltis suspindo, kai 2007 m. liepos 7 d. popiežius Benediktas XVI išleido apaštalinį laišką „SUMMORUM PONTIFICUM“, kuriame pabrėžia bažnytinės tradicijos, besiskleidusios liturgijoje ir mene, vertę. Prabėgo šešeri metai, visuotinėje Bažnyčioje pasiekta neblogų rezultatų, tačiau mūsų šalyje kol kas tamsu. Tikintieji ir dvasininkai, kurie puoselėjo senąją liturgiją, buvo persekiojami, stumiami į paraštes. Belieka melsti Dievo ir švč. Mergelės Marijos, kad siųstų mūsų kraštui išsilavinusių, dvasingų ir kultūringų vyskupų, kurie valdytų šv. Tėvo Benedikto XVI dvasia. Manau, atsiras menininkų, kurie šviesių vyskupų laiminami galės toliau tiesti Juozo Naujalio pramintą kelią.