Oskaras Volskis. Aukštyn širdis

Šie žodžiai skamba šv.Mišių dėkojimo giesmėje, jų aidas atsikartoja pirmo Advento sekmadienio Šv.Rašto skaitiniuose: „Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 27-28). 

Adventu prasideda nauji bažnytiniai metai, skelbiantys besiartinančią Dievo karalystę – „naują dangų ir naują žemę“. Kristus ateina į šį pasaulį, kad išgelbėtų žmogų, kad jo širdį pakylėtų Dangop. Kalėdų šventės džiaugsmingasis „sursum corda“, kai prisimename pirmąjį jo atėjimą, išsipildys pasirodžius jam antrą kartą laikų pabaigoje.

Šią dieną nuskamba ir Išganytojo perspėjimas, užrašytas tame pačiame Luko evangelijos skyriuje, bylojantis apie „deorsum corda“ (žemyn širdis) patirtį: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (21, 34-36).

Apsunkusi, apsvaigusi, persisotinusi, pavargusi nuo nuodėmės ir pasaulio širdis – tai aptemdyta, susipainiojusi žmogaus sąmonė, paviršutiniškas ir iškreiptas mąstymas, abejingas, nerangus ir neatsakingas požiūris, kuris sąlygoja radikalų gyvenimo perspektyvos pokytį: žemė priešpastatoma Dangui, kūrinys – Kūrėjui, vietoj amžinos laimės ir laisvės – vien vergiškas rūpestis primityviais ir laikinais malonumais, vietoj tikro dvasingumo – eretiškieji ir ezoteriniai pakaitalai. Toks asmuo nesugeba nei budėti, nei melstis, nei atlaikyti negandų, nei tinkamai stoti Dievo akivaizdoje.

Šis pasaulis yra spąstai žmogaus širdžiai, jo protui ir jausmams, apsunkinimas jo sielai, trukdo kilti link gėrio, link tiesos, galų gale link Dievo. Katekizme nurodytos pagrindinės ydos apsunkina žmogaus širdį ir neleidžia išgyventi dvasinio pakylėjimo – tai persivalgymas ir persigėrimas, paleistuvystė, rūstybė, pavydas, puikybė, godulys, tinginystė. Tai taip pat ir šių dienų ydos: priklausomybės nuo lošimų, kompiuterinių žaidimų, televizijos, interneto, šio pasaulio tuštybių ir t.t. Širdis apsunkina šeimų netvirtumas, žmonių susvetimėjimas, egoizmas ir vienatvė, skyrybos, tautinės ir pilietinės tapatybės ištrynimas, ekologinės problemos, sunkūs susirgimai, socialinis neteisingumas.

Kas nebemyli Dievo ir artimo, ima kentėti nuo egzistencinio nuobodulio, betiksliškumo ir beprasmybės. Kas nustoja melstis, praktikuoti sakramentus ir nesistengia išsaugoti tyrą, garbingą ir dorą krikščionišką gyvenimą bei brandžius ryšius su kitais žmonėmis, to širdis ilgainiui apsunksta. Psichinių sutrikimų ir savižudybių skaičiaus augimas patvirtina bedievybės ir egoizmo nešamą žalą.

Kiekvienas iš mūsų turėtume būti nuolatinėje starto būsenoje, pasiryžęs naujoms aukštumoms, naujiems iššūkiams. Apsunkusios širdys patiria tik nuolatinį dvasinį ir moralinį grimzdimą, kurio apraiškų pilna mūsų šalyje ir vietovėje. Mažieji gyvenimo startai ir pakilimai turėtų subrandinti širdis paskutiniajam startui, kuris yra mirtyje išsivaduojančios sielos šuolis, pakilimas į dangaus tikrovę, į galutinį perkeitimą.

Kritus kviečia budėti tiesoje, ištikimai melstis, kiekvieną sekmadienį praktikuoti prisikėlimo liturgiją, nepasiduoti materializmo klaidai, kai džiaugsmai ir interesai užsisklendžia klaidingame žemiškos egzistencijos rate. Aukštyn besiveržiančių sielų paslaptis – tai gyventi Dievo malonėje, atsiverti Tam, kuris vienintelis tegali pakelti širdis, kurti vilties ir tarpusavio meilės bendruomenę. Advento rimtis, atgaila, susivaldymas ir pasidalijimas su kitais padeda naujai išgyventi širdies pakylėjimą, kuris būdingas Kalėdų šventei.