Mindaugas Kubilius. Vartojamas tikėjimas

Bažnyčia mus ragina svarstyti ir susivokti mūsų tikėjimo Dievu paslaptyje. Klausimas, kurį tikėjime užsiduodame yra šis: kaip turėtume artintis prie Dievo? Žinia, ne kojomis. Kojomis žengiame į šventovę, kurioje mūsų širdys garbina Dievą. Bet kaip mūsų siela suranda kelią pas Dievą?

Šiais laikais tikėjimo pakaitalų aplink mus yra labai daug. Juk nuo pat krikščionybės aušros Kristaus vardu buvo renčiamos įvairiausios klaidatikystės. Pavyzdžiui, krikščionybės aušroje vadinamieji gnostikai išmoningai piešė Hario Poterio sakmių ar išmoningų „Coca-cola“ reklamų vertas vaizdingas minties sistemas, kuriose Kristus buvo tapatinamas su viena iš daugelio fantastinių dievybių. Ir žmonės tikėjo, nes tapatintis su žmogiškosios vaizduotės sukurtomis fantasmagorijomis yra žmogiška ir miela. Žmonėms artimiau yra įsikalbėti dieviškumą, nei aukotis Dievo pavyzdžiu.

Dabar gi klaidas pakiša vartojimo įpročiai. Dievo Sūnaus vardas ir vaizdas yra matomas visur. Sunku suskaičiuoti įvairias vienas nuo kito nepriklausomus ir įvairiopus Dievo Sūnaus išaiškinimus. Jėzus Kristus, šiuolaikiniais terminais kalbant, yra viešas asmuo. Jo vardas ir vaizdas mums paveja visur.

Ausimis ir akimis mes JAU įpratome Jį vartoti. Ir „Jėzaus“ vardas yra nuvartojamas ir nuvertinamas. Pastebėkime, kad viešojoje erdvėje jis yra dažniausiai tapatinamas su pigiu ir sentimentaliu religingumu ... toks mielas vyrukas su ilga suknele, gražiai pakirpta barzdele, banguojančiais plaukais ir, kartais, net raudonais žandukais. Nueikite į religinių prekių parduotuvę ir atrasite aibę paklausių štai tokių paveikslėlių. Taip vartojamų jausmų pagrindu mūsų vaizduotėje lipdosi sentimentalaus Dievo paveikslas. 

Ir visagalis amžinasis Dievas mums tampa mūsų jausmus įaudrinanti būtybė, nelyginant superžvaigždė iš madingo žurnalo. Štai čia ir slypi mūsų laikų klaidatikystė. Vartojamas „tikėjimas“ remiamas jusliniais ir jusminiais malonumais, o ne proto ir valios veikla. Nedrįsčiau tvirtinti, kad kiekvienas vartotojas yra kvailys. Ir visgi akivaizdu, kad vartotojų visuomenė kvailėja. Kaip gali protingas žmogus patikėti, kad dešra, ar tonizuojantis gėrimas, ar šokoladukas, ar moteriškas įklotas, ar vis baltėjantys ir baltėjantys skalbimo milteliai gali būti žmogaus laimės šaltiniu?! Reklamos apsimoka, vadinasi, žmonės tiki nesąmonėmis dideliu mastu.

Aišku ir tai, kad dalis tų žmonių yra tikintys broliai krikščionys. Įpratę Dievą vardą ir vaizdą vartoti, jų tikėjimas tampa iškreipiamas jusminių patirčių paieškomis. Tuo pačiu ir tikėjimu imama vadinti jusminė saviapgaulė Dievo vardu. Tikėjimo paslaptis išnyksta. Paslaptį pakeičia jusminis ir informacinis akivaizdumas.

Neapsigaukime, tikėjimas Dievu yra proto ir valios aktas:

„Akivaizdu, kad tikėjimo turinio pažinimas yra esmingas sutikimas, t.y. proto ir valios susibuvimas su tuo, ką Bažnyčia perteikia. Tikėjimo pažinimas atidaro duris į Dievo apreikštos išganymo paslapties pilnatvę. Sutikimas reiškia tai, kad mums tikint, mes laisvai priimame visą tikėjimo paslaptį, nes šios paslapties pagrindas yra Dievas, kuris atskleidžia save ir leidžia mums pažinti jo paslapties meilę.“ (Benediktas XVI, motu proprio „Porta Fidei“ (Tikėjimo vartai), 10)