Amžinybės Sakramentas

Evangelijose skaitome aiškų Jėzaus paliepimą valgyti jo Kūną ir gerti jo Kraują, nes tai teikia amžinąjį gyvenimą. Jis ne tiek prašo, diskutuoja, kiek įsako, nepalikdamas kitos išeities: arba - arba. Senojo testamento suvokimu, kūnas ir kraujas reiškia patį asmenį ir gyvybę. Mozės įsakymas draudė vartoti kraują maistui, kadangi jis yra gyvybės išraiška, užtikrinimas ir simbolis, ir gyvybė išimtinai priklauso Dievui.

Kristus įsakmiai kviečia priimti jo asmenį ir gyvybę, valgant jo Kūną duonos pavidalu, ir geriant jo Kraują vyno pavidalu šv. Mišių metu. Jis pasiliko ir teikia savo gyvybę tokiu būdu. Kristus sakęs, kad kaip jis gyvena per Tėvą, taip ir kiekvienas, kuris valgo jį, gyvens per jį. Galima tarti, kad gauname amžinąjį gyvenimą Kristaus sąskaita.

Šv. Mišios yra Kristaus palikta nuolatinė ir atvira galimybė peržengti į amžinybę, kai laikinas žemiškasis laikas ir gyvenimas perkeičiamas į amžiną ir dievišką. Dievas mus traukia iš žemės į Dangų, tačiau dažnai žmogus laikosi įsikabinęs žemės ir Dievą bando nukelti į žemę, sudievindamas žemiškus dalykus ir sužmogindamas Dievą. Tai mums reikia užaugti iki Dangaus, iki amžinybės. Būtent šv. Komunija padeda, įgalina siekti dieviškojo gyvenimo tikrovės.

Jei Komunija teiktų žemiškąją energiją, tuomet ji daug ką sudomintų, tačiau Komunija teikia amžinąjį gyvenimą, dvasinę energiją, kuri perkeičia žmogų ir paruošia amžinybei. Šv. Mišios ir Komunija praturtina žmogų dvasiškai, amžinybės požiūriu. Kaip mirštančio ligonio gyvybė gelbėjama kraujo perpylimu, panašiai Komunija mūsų sielą pripildo dievišku pradu, kuris teikia amžinybę. Turime leisti Kristui suteikti mums savo gyvybę.

Šv. Mišios ir Komunija atveria žmogui naują gyvenimo perspektyvą, kuriai padeda pasiruošti. Nuo pat pradžių krikščionys tai suprato. Yra išlikęs istorinis liudijimas, kaip 304 m. Kartaginoje, persekiojimų laikais, vieno krikščionio, vardu Oktavijaus Felikso namuose buvo užtikti 39 krikščionys ir kunigas, kurie sekmadienį dalyvavo šv. Mišiose. 21 vyras ir 18 moterų buvo areštuoti ir teisiami, kad nepakluso imperatoriaus įsakymui atsisakyti krikščionybės. Teismas nuteisė myriop šv. Mišių dalyvius.

- Kodėl nesilaikei imperatoriaus įsakymo? - klausė prokonsulas vieno suimtojo.

- Esu krikščionis.

- Ne to klausiu! Kodėl susirinkote tą dieną?

- Sekmadienį joks krikščionis negali neatvykti į Mišias. Be mūsų negali būti jos atliekamos.

Prokonsulas kreipėsi į namų šeimininką:

- Kodėl juos priėmei?

- Jie yra mano broliai ir seserys. Negalėjau nepriimti. Mes, krikščionys,

negalime gyventi be Mišių.

Taigi, būti krikščionimi, būti kataliku reiškia dalyvauti šv. Mišiose, būti su Jėzumi, esančiu Eucharistijoje, reiškia nuolatos ir nepaliaujamai priimti Šv. Komuniją - amžinybės sakramentą.

Žmonės yra užsispyrę. Tai galima pastebėti ir Evangelijos aprašymuose. Jie užkietėję savo pažiūrose ir nuomonėse, kad tik nevykdytų Dievo įsakymų. Savo žmogiškojo silpnumo ir velnio paskatinti jie išsigalvoja visokių pasiteisinimų, kad tik sekmadienį nedalyvautų šv. Mišiose, kad nepriimtų šv. Komunijos.

Štai tokia perspektyva: vykdome Kristaus eucharistinį įsakymą ir laimime amžinybę, arba jo nevykdome ir prarandame ją. Išlošiame klausydami Dievo, ir pralošiame - neklausydami. Visiškas pralaimėjimas, kai sunkioje ligoje ir mirties akivaizdoje esantis krikščionis išsisukinėja, jo artimieji kalba melą arba klebonai yra abejingi, todėl ligonis nesulaukia paskutiniųjų sakramentų. Be tikėjimo, atgailos ir Kristaus gyvybės įpuola į kūniškos ir dvasinės mirties tamsą, kurioje laukia ne Dangus, bet pragaras, nes jo sieloje nėra Kristaus gyvybės.

Kun. Oskaras Volskis