Bažnyčia

Tikėjimo pagrindai

× 2/07/2012

Tikėjimas nėra tik tai, ką mes jaučiame ir vadiname „dvasingumu“, „šventumu“ ar net Dievu. Bet ar tikėjimas yra tai, ką mes apie Dievą mąstome? Ar, iš principo, Dievas gali būti suprastas? Mūsų protas, kaip ir valia, iš tiesų yra Dievo paveikslo mumyse dalis. Apaštalas Paulius primena, kad ir prigimtinis žmogaus protas gali įsitikinti Dievo buvimo tikrumu (plg. Rom 1,20). Tačiau ar gali protas suimti Dievą į vieną didžią sąvoką? Ir ar gali protas tą sąvoką paversti asmeniu, su kuriuo trokšta būti ir susibūti mūsų širdis? Ar ši sąvoka gali prabilti į mane širdingai mylinčia kalba? Ne.

Dievas yra kažkas daugiau, nei mano protas gali aprėpti ar net vaizduotė - sutelkti. Aukščiausiasis negali tapti kūrinio įkaitu jokiu būdu.

Bet ką gi tai reiškia: tikėjimas yra proto ir valios aktas? Ar tai nereiškia žmogaus ribotumo invaziją į dievišką ir neribojamą sritį? Atskyrėme tikėjimą nuo jausmo, kad įkalintume šį aktą, o kartu ir Dievą, šalto proto bokšte?... ar neišleidome džino iš butelio ... ? Ar netampa tikėjimas proto visažinystės priedeliu? Ar neįgalina tikėjimas žmogų su pasitikėjimu tarti: „aš žinau Dievą“? Evangelija mums perteikia tokia tikėjimo gimtį:

„Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. (Mt 16,13-19)

Iš tiesų, taip. Tikėjimas leidžia žmogui teigti: „aš pažįstu Dievą“. Tik šio žinojimo autorius ir net savininkas nėra pats žmogus. Tikėjimas yra nuolat dovanojamas žinojimas. Čia ir slypi esminis skirtumas tarp žmogiškai surėdyto ir apreikštojo žinojimo. Apaštalas Petras žino, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Tačiau šį žinojimą jam padovanoja Dievas. Akistata su Dievu nušvinta jame ne dėl Petro gebėjimo samprotauti, analizuoti ir apibendrinti informaciją; o dėl to, kad pats dangiškasis Tėvas apreiškia, t.y. leidžia vidujai patirti, kad Jėzaus Kristaus asmenyje slypi Dievo prigimtis.

Petro tikėjimas yra žinojimo apreiškimas.

Bet ar Apaštalo Petro tikėjimas tampa mano, paprasto kasdieniško žmogaus, tikėjimu? Ar mano tikėjimas irgi yra apreiškiamas? Ar tai, ką aš suprantu apie Dievą, ir yra manyje dangiškosios šviesos čia ir dabar atskleidžiama?

Taip. Jei tas „paprastas“ žmogus yra krikščionis, jis yra Šventosios Dvasios indas. Tuomet bet koks žvilgsnis į Dievą, bet kokia šventa krikščionio patirtis kyla iš tik Šventosios Dvasios. Tikėjimo pagrindas yra Dievo savęs atskleistis Šventojoje Dvasioje. O pats tikėjimas yra šios atskleisties pripažinimas ir atsakas man save atskleidžiančiam bei atsiduodančiam Kūrėjui.

Jeigu tik mes drįstume stebėti Šventosios Dvasios darbą mumyse ir būtume dėmesingi ir paklusnūs Jos bendradarbiai! Mes taptume tikintys.