Tikėjimo pergyvenimo problema

Dievas nėra patiriamas juslėmis. Jis – Kūrėjas. Jis yra anapus žemiškosios tikrovės. Tuo tarpu žmogui yra sunku susibūti su tuo, ko jis nesupranta ir ko jis nepatiria savo juslėmis, nepergyvena jausmais. Žmogus yra žemiškas ir pasaulį pergyvena betarpiškai. Ar gali žmogus Kūrėją išgyventi kitaip, nei žemiškai?

Jausmas tėra sielos judesys. Tai yra žmogaus savęs ir jame atsispindinčio pasaulio patirties būdas. Dievas taip pat yra pergyvenamas siela. Vadinasi ir Dievas tam tikru būdu išgyvenamas jausmais. Žvalgydamiesi po barokines Lietuvos bažnyčias, lengvai pastebime jausmingus šventųjų atvaizdus. Juose kūrėjai stengdavosi išreikšti sielos judėjimo Dievop palaimingumą. Argi pati Bažnyčios Tradicija neliudija, kad jausmai yra tai, kad jausmas taip pat palydi tikėjimą? Kodėl tad tikėjimas pirmiausiai yra proto dorybė?

Problema yra ne jausmai. Pastebėkime: esame linkę pasaulį pergyventi kuo maloniau. Problema slypi santūrumo dorybės nesuvaldomų jausmų aklume. Pastarieji ir priverčia protą nusilenkti malonumo visavaldystei. Juk mes siekiame patirti tai, kas žmogiškai mums yra sava. Ne tik patirti, bet ir protu vertinti per malonumo prizmę. Tai galioja ir religinėms patirtims. Dievo „tikrovę“ galima įsikalbėti, o ir jausmus galima dirbtinai įaudrinti ... Dievo vardu. Panašiai kaip pagoniškose primityviose kultuose, ar šiuolaikinėje pop muzikos industrijoje.

Sušiuolaikėjusi „dievogarba“ kaip tik ir atliepia malonumo diktatą: joje vyrauja aiškumą ir jausminį intensyvumą stimuliuojantys dirgikliai. Joje Dievas pergyvenamas, kaip kaip žmogiškai savas – aiškus ir malonus. Joje Dievas, atrodytų, išplėčiamas nuo paslapties, apšviečiamas ir įvelkamas į žmogui pažinią ir jaukią teritoriją.

Tokios dieviškosios akivaizdybės kultas laba gerai matomas suvaikintose religinėse apeigose. Yra toks naujadaras – Vaikų mišios. Teko matyti, kai jų metu kunigas - lyg darželinukų auklėtojas - bėgioja su mikrofonu po bažnyčią ir bendrauja su vaikučiais. Laba gražu: ir tėveliai patenkinti, ir atžalos patenkintos, ir pats kunigas patenkintas, kai visi, susibūrę apie Dievo stalą, liko patenkinti. Kaip gali būti Dievas nepatenkintas? Juk jei Dievas yra žmonių tarpe, kaip gali būti Jam nesmagu, kai visiems smagu?!

Štai tokios „draugiškos“ nuostatos vyrauja anapus tikėjimo vartų. Drįstu teigti, kad jaukus ir kiek suvaikėjęs šiuolaikinio žmogaus religinis pasaulis nieko bendro neturi su tikėjimo dykra, apie kurią mums, sušiuolaikėjusiems savo žemiškajame komforte, primena Benediktas XVI. Tikėjimu žmogus beldžiasi į anapusinio Dievo tikrovės vartus ir peržengia žemiškąsias patirtis. Jis pareikalauja išeiti iš žmogiškojo komforto zonos ir sekti paskui Nukryžiuotąją meilę į Tėvo amžinybę. Būtent ši Meilė (ne šiaip entuziastingos jutiminės patirtys), apimanti visą žmogų ir pareikalaujanti proto įtemptumo, valios pastangų bei visų žmogaus galių dalyvavimo, sujudina ir sujaudina žmogaus sielą iki Dievą talpinančios širdies gelmės.

Kokiu būdu įvyksta visavertis tikėjimo aktas, svarstysime, Deo adiuvante, kitus kartus.

Mindaugas Kubilius