Kodėl Katalikų Bažnyčioje nepalankiai žiūrima į barzdas?

Kiekvienoje vyskupijoje turime po kelis barzdotus kunigus. Štai vienas apšepęs būgnininkas vikaras, ilgais, į šluotelę surištais plaukais primena Rusijos taigos gyventoją. Nesenai sutikau neopresbiterį, kuris turbūt yra slaptas senojo judaizmo išpažinėjas - naziritas, nes užsiaugino kone arkliškus karčius. Vienas Romoje studijuojantis kunigas išsipuoselėjo Egipto atsiskyrėlio barzdą, siekiančią bambą, kurioje ir paukščiai lizdus galėtų susisukti, sakytumei koptai persikraustė į Europą! Piktinasi tikinčiųjų bendruomenė, nesidžiaugia tokiu elgesiu ir dvasininkija. Nei tradicijos, nei tvarkos, nei kultūros, nei estetikos. To tikrai nepavadintum romanitas stiliumi, nes Vakarų Bažnyčios tradicijoje ir teologinėje simbolikoje barzda nėra priimtina. Į pagalbą noriu pasitelkti palaimintojo arkivyskupo Novoviejskio veikalą apie liturgiją, kuriame jis šį klausimą taip pat svarstė.

Įvairūs pirmųjų amžių krikščionijos šaltiniai liudija, kad iki VI am. įstojant į dvasininkų luomą buvo privalu barzdą nusiskusti ir plaukus nutrumpinti. Popiežius Grigalius IX vieną Kartaginos sinodo (436 m.) kanoną įdėjo į trečiąją dekretalijų knygą: "clericus nec comam nutriat, nec barbam" (dvasininkas tenepuoselės nei galvos plaukų, nei barzdos). Trulo sinodas 691 m. įsako dvasininkams nusiskusti barzdas ir ūsus. Graikų dvasininkija nenorėjo nieko apie tai girdėti, popiežiaus valios demonstratyviai nepaisė, todėl barzda tapo ir neklusnumo ženklu. Barzdų skųstis nenorėjo ir Vakarų dvasininkai, todėl pop.Aleksandras III (XII am.) Kenteberio arkivyskupui įsako: "clerici, qui comam nutrient et barbam, etiam invite, a suis achidiaconis tendeantur" (dvasininkai, kurie nešioja galvos plaukus ir barzdas, tebus savųjų arkidiakonų nuskųsti).

Barzdų nenešiojo ne tik dvasininkai, tačiau ir pasauliečiai tikintieji, kurie priėmė katalikų tikėjimą, nes tai buvo atsivertusiojo į Kristų atpažinimo ženklas, padedantis atskirti jį nuo pagonio, nes tuomet buvo laikoma, jog barzda yra nekultūringumo, barbaro, pagonies požymis.

Buvo laikotarpių, kuomet kai kuriuose kraštuose buvo leidžiama nešioti trumpas barzdas arba tik ūsus. Ir kai kurie popiežiai jas nešiojo, kaip antai Martynas V (1417-1431), Julijus II (1503-1513). Paulius V ir jo įpėdiniai apie pusantro šimto metų nuo 1605 iki 1700 metų nešiojo ūsus. Nuo Klemenso VIII iki dabar popiežiai buvo be barzdų ir ūsų, to paties buvo reikalaujama iš visų dvasininkų. Štai Bavarijoje buvo beįsigalįs paprotys želdintis barzdas. Sužinojęs apie tai pop.Pijus IX rašte Miuncheno vyskupui peikia tokį elgesį, primindamas, jog drabužių ir barzdos klausimu Vakarai turi sekti Romos Bažnyčią. Taigi, buvo reikalaujama išlaikyti romanitas stilių.

Tačiau net ir ten, kur buvo toleruojamos barzdos, visuotinai buvo priimta taisyklė, kad Velykoms, ypatingų iškilmių proga, pvz. kunigystės šventimų ar vyskupo konsekracijos iškilmėms, dvasininkai privalėjo švariai nusiskųsti. Savaime suprantama, kad buvo draudžiama nešioti ne tik barzdas ir ūsus, tačiau ir žandenas bei kitus plaukų darinius smakro, panosės, žandų ir kaklo srityje.

Popiežiškąjį leidimą barzdas nešioti turėjo berods tik kamalduliai, kapucinai ir monastiniai karmelitai, kadangi barzda reiškė didelę atgailą ir neturtą. Vykstantys į Rytus misionieriai kultūriniais sumetimais taip pat augino barzdas.

Dvasininko galvos plaukai taip pat turi būti nukirpti trumpai, kad kakta, ausys ir kaklas būtų atviri. Šv.Ap.Paulius I Laiške Korintiečiams mokė, kad vyrui nedera turėti ilgus plaukus, nes tai būdinga moteriai. Šv. popiežius Anicetas II am. laiške galatams primena šį Pauliaus laišką ir draudžia dvasininkams nešioti ilgus plaukus: "ut clericus comam non nutriret, secundum praeceptum Apostoli" (dvasininkas tegul neaugins plaukų, nes toks Apaštalo įsakymas). Daugybė kitų popiežių ir sinodų kategoriškai draudė dvasininkams ilgus plaukus. Nusikalstantiems buvo grasinama atimti visas privilegijas. Manyta, kad ilgi dvasininko plaukai išreiškia jo tuštybę, apie kurią garsus XIII am. kanonistas ir liturgistas Durandus rašė: "Longitudo capillorum multitudinem significat peccatorum" (plaukų ilgumas liudija nuodėmių gausybę).

Nors barzda reiškia vyriškumą ir brandą, tačiau ir laikinumą. O štai barzdos nebūvimas reiškia amžiną jaunystę ir nemirtingumą. Angelai vaizduojami be barzdų. Iki XII amžiaus krikščioniškoje ikonografijoje Išganytojas buvo vaizduojamas be barzdos. Taipogi apaštalas Petras iš pradžių buvo vaizduojamas be barzdos, norint pabrėžti, kad popiežystė yra amžina, nepaliaus iki pat antrojo Kristaus atėjimo. Vaizduoti barzdotą Dievą Tėvą pradėta irgi viduramžiais. Antai garsus rusų tapytojas Rubliovas savo garsiojoje ikonoje Švč. Trejybę pavaizdavo trijų jaunyste trykštančių (bebarzdžių) angelų puota.

Kai kurie samprotauja, girdi, kam reikia priešintis prigimčiai, kasdien su ja kovojant prie prausyklės ir veidrodžio? Taip mąstant, galima būtų suabejoti ir celibato prasmingumu: kam kovoti su prigimtimi? Naujojo Testamento dvasioje turėtų būtų žinomas krikščionies apibrėžimas: naujas kūrinys Kristuje. Bažnyčia ragina dvasininkus gyventi pasiaukojamą gyvenimą, išsižadant pasaulio ir jo dalykų, todėl "kova su prigimtimi" yra ne kas kita, kaip kova su šio pasaulio dvasia, tinginyste ir primityvumu. Neatsitiktinai senajame įvedimo į dvasininkų luomą rituale, kai vyskupas iškirpdavo tonzūrą, nuskambėdavo žodžiai: "a mundi impedimento et saeculari desiderio".

Kun. O. P. Volskis